Filme, deja, nė kvapo tos dvasios, kuri buvo bemaž visuotinė brolystė, džiaugsmas ir tikėjimas. Didelis aktyvumas visame krašte, apie milijoną ryžtingai važiavusių ir stojusių į „Baltijos kelią“. Tikrų piliečių! O dar Maskva, Čikaga, Gotlandas.
Ką gi, „Nejūdis“ parodo kelias kronikines žmonių grandines ir mitingus su vėliavomis, tačiau tarsi kitoje planetoje, kažkokiame sapne, – nejau iš tikrųjų tai buvo? Ir čia pat tariamai realūs veikiantieji filmo asmenys – keistokai besiblaškantys praeiviai be motyvuojančios ideologijos ir organizacinės taktikos, be karštai ir dideliuose susirinkimuose diskutuojamų programų, sumanytų ir apsvarstytų akcijų. Šių kelių vargšų, sunerimusių ir besidairančių „Nejūdyje“, laikas mįslingas, tik Sąjūdžio dvasios nė su žiburiu nerasi.
Tad kam reikėjo švaistyti pinigus konstruojant iš esmės „Sąjūdžio“ fikciją? Neįtikinančią istorijėlę su apgaulingu pavadinimu.
Nebent, kad neatsirastų tikras filmas apie tikrą dalyką. Dabar skylė lyg užkišta, „niekas nepasakys“, kad filmininkai užmiršo sukaktį ir nieko nepadarė. Nenorėčiau galvoti, jog zadanija tokia ir tebuvo – kad būtų, bet nebūtų.
