Žadėjome, net aš pats žadėjau, kad paskutiniam Rusijos kareivėliui su keista nuotaika iškeliaujančiam iš Lietuvos į neaiškius Rytus, įteiksiu gėlytę.
Kai atėjo ta valanda, jau nebuvau valstybės vadovas, bet nemažiau džiaugiausi, o per Kenos stotį iškeliavo – vėliau sužinojom – dar ne paskutinis rusų kareivis trypčiojantis mūsų žemėje.
Gal po poros mėnesių gavau žinią ir nuskubėjau pas prezidentą A.Brazauską, kad Panemunėje, mūsų pusėje trainiojasi rusų kareiviai, neva saugojantys tiltą. Paskambino kažkam, davė velnių, ir paskutinis apendiksas buvo greitai išoperuotas.
Dar po kažkiek metų – šovė man į galvą – parašiau laišką Rusijos šefui V.Putinui, kad anuomet sėkmingai ir garbingai išvedus stacionarią kariuomenę, reiktų dar išvesti slaptąją – šnipus ir agentūras. Nesulaukėm atsakymo nei raštu, nei veiksmu.
Ką šiandien, rugpjūčio 31-ąją, švenčiame prie Barbakano?
Laisvės diena atėjo 23 val. 55 min., todėl derėtų švęsti „Laisvės vidurnaktį“. Arba sugrąžinti pirminį sprendimą: Laisvės diena yra pirmoji diena be ilgai viešėjusios ir kai kada siautėjusios svetimos kariuomenės, tad rugsėjo pirmoji. Vertėtų grįžti prie tvarkos.
Europos Bendrijos pozicijos anuomet buvo aiškios: jokios svetimos kariuomenės laisvose valstybėse, kurios tų nepageidaujamų kariuomenių nenori. Lietuvoje dėl nepageidavimo balsavom tautos referendume, toks buvo dar vienas Lietuvos Respublikos argumentas.
Net B.Jelcinas po papildomo Lietuvos išaiškinimo Helsinkyje, Antrajame ESBO Viršūnių susitikime, ką reiškia išvesti kariuomenę iš nepageidaujančios šalies greitai, tvarkingai ir visiškai, pamojo ranka nors ir supykęs:
„Gerai jau gerai, išvesim tą kariuomenę“.
Tada ir atėjo nepopierinis, o nuoširdus sprendimas, 1992 m. liepos 10; ir 1993 rugsėjo pirmajai sutartis buvo ištesėta.
Retas, tiesiog unikalus atvejis Rusijos istorijoje: sutarčių laikomasi.