Čia susivienija Generalinės Prokuratūros (GP) teisinamoji pozicija ir advokatų profesinis darbas.
Klausimas dėl nuostolių Lietuvos valstybei „paliktas nenagrinėtu“. Nepaisant to, kad Lietuvos įstatymas reikalauja nuolat kelti okupacijų žalos klausimą. Tačiau tai reikalavimas vyriausybėms, o GP – kitoje planetoje.
Nukentėjusiojo, kurio tėvą užmušė M.Gorbačiovo nesustabdyti agresoriai, – „Alfa“, parašiutininkai ir kiti, – pakartotinės apeliacijos eina į teisingumo krepšį. Į žilvičio karbą.
Deja, tebesam neišsiaiškinę pamatų. Bei neišsilaisvinę.
Vis voliojam, neva Lietuvos valstybės po 1940 m. birželio nebuvę. Nepaisant sukilimų bei juridinio fakto, kad viename ano meto ir jau mūsų 1949-1999 m. konstitucinių aktų fiksuojama ir statusas, ir adresas: „Okupuotoji Lietuva“.
Vis voliojam, neva Lietuvos valstybės po 1940 m. birželio nebuvę.
Dabar suvokiame, jog tai buvo teisiškai tebesanti ir ginklu bei dvasia kovojanti Lietuva. Su valstybės vadovais, beje. Jos teritorijoje okupanto valia neva „galiojo“ agresoriaus įstatymai (gal ir Hitlerio?), o kruvinoje žemėje (anot T.Snyderio) išties tik smurtu taikomuose abejopų svetimųjų „įstatymuose“ nebuvę numatyta tokių nusikaltimų kaip Lietuvos išdavystė, įvairialypis genocidas. Ergo, jų nė nebuvo. Bumažka svarbiau, nei kraujas ir kaulai „kur po žemėmis pabalę“.
Taip ir esam atėję. Pasiramsčiuodami šermukšnio lazda su mimozų girliandomis.
Galimai „prieis prie Nepriklausomybės konstitucingumo“. Čia avansu iš vieno juodraščio.
Toliau galėčiau daug cituoti iš nūdienos neva lietuviškos jurisprudencijos.
Reiktų prudencijos.
Ir reiktų susitvarkyti pagrindus.