* * *
Malonūs dalyviai! Sąjūdininkai ir visi prijaučiantys, kurie tampa dalyviais!
Šiomis dienomis vėl turim daug Sąjūdžio. Skamba jis iš visų pusių, daug jaunystės veidų ir vaizdų.
Sąjūdis vėl sako valdžiai, nelyginant anuomet: „kaip jums negėda“, „baikit nesąmones“ ir panašius nekorektiškus dalykus. Lenda grožybės ir bjaurastys, kai ką leidžiama kritikuoti; galėtum net pagalvoti kaip anuomet: nejau iš tikrųjų kas nors keisis, nejau būsim kitokie ir norėsim gyventi kitaip?
Prieš 30 metų tas noras buvo galingas. Jis virto viltim ir valia.
„Baikim nesąmones“ tapo pagrindine veiksmo ideologija; nusibodę niekmaliečiai staiga neteko autoriteto, jų galios kažkaip išslydo, nes žmonės atmetė amžiną to paties prakvipusio daikto malimą.
– Darykit kas teisinga, kas reikalinga, o jei nesugebate, tai traukitės. Draugai viršininkai, jums laikas poilsio. – Tiek nedaug žodžių, o komunistų valdžiai darėsi baisu. Tokia istorija.
Sąjūdis nedaužė Seimo langų atsinešęs plytgalių iš krasnuchos – Raudonosios armijos prospekto. Šiukštu neliesti energetikos!
Sąjūdis nuo pat pradžių daužė ne langus, o apkiautusiųjų kiautus ir atkakliai ieškojo: ei, kur sąžinė? Juk turėtų būti! Gal ten atrasim Lietuvą?
Ne veltui gimė ir skambėjo svarbūs nauji žodžiai.
„Lietuva – tai sąžinė“.
O visa kita, kur nėra sąžinės, tai tik senoji šūdmala. Atsiprašau už donelaitišką žodį. Kalbam tiesiai. Norim sąžiningos Lietuvos.
Gražūs prisiminimai ir svarbūs principai. Sąžinė! Jeigu gyventume pagal juos, gyvenimas būtų kitoks ir nebėgiotume lyg pasiklydę avys vilkiukų kailiais. Beje, galima ir kitokiais – ruoniukų kailiais.
Jaučiate, kad kalbu ne vien apie praeitį.
Juk dalis tautiečių jau nusipelnė gyventi geriau.
Kiti, jeigu jiems kas nors nepatinka, net būna gėda už Seimą kaip vienam pirmininkui, gali eiti lauk. Arba susidrausminti. Taip sakė pirmininko viršininkas. Gaila, kad tiek daug mūsų išeina lauk labai toli, atsukę nugarą tėvynei. Kai kurie valdžioj mano, kad įkišęs į kišenę pilietybės popierėlį, gali pakeisti nugarą.
Nusilupo kadaise keli kalendoriaus lapeliai, nutolo išsilaisvinimo permainos, ir į madą atėjo dejavimai: ak, mes norėjom kitokios Lietuvos! Mums nedavė! Bloga Nepriklausomybė. Baudžiavoj buvo geriau!
Tada atsirado keistuolis, kuris bandė sakyti: nejau tikrai norėjot kitokios Lietuvos? Tai sėdėjot ir norėjot? Bet ar darėt ką nors, ar darėtės patys kitokie?
Galbūt paslapčiom norėjot šiek tiek nepriklausomos „tarybų“ Lietuvos, ir to būtų pakakę. Tą siūlė senieji mylimi vadai. Tai ko verkiat?
Keistuolio niekas neklausė, tik sugalvodavo vis naujų patyčių.
Bet galų gale, kai visi tyčiojamės iš savęs, tai ir nusibosta. Sąjūdi, kur tu?
Gal mums padės nūnai gimdomas Antisąjūdis, jau atvirai dergiantis visą Nepriklausomybę?
Vargu. Sąjūdis geriau.
Kai viskas prasidėjo prie paminklo Lietuvos Adomui, per mažai prisimindavom ir tada, ir vėliau, jo pagrindinį priesaką žmonėms: „Turėk širdį ir žvelk į širdį“.
Keisti reikia ne įstatymus, o širdį. Ateikite, dvasios kardiologai, tik nesiūlykite persodinti Lietuvos žmogui pataikaujančio gyvulėlio širdį. „Išdyk, išdidumo likuti, širdyje paskutinio gentainio!“ Taip mūsų partizanai eidavo mirti.
Širdis ir kišenė – kartais netolimi, bet labai skirtingi dalykai. Tuo atsišaukimu kol kas baigiu.
Ačiū jums, Pirmininke, už kantrybę. Neišjungėt mano kalbos dėl reklamos. Ačiū kolegoms.
Kreipiausi į jus šiandien kaip į dalyvius. Tą žodį irgi išrado Sąjūdis. Būkime jais; bet ne dalybų dalyviais, – kur mano gabaliukas, – o darbų. Tokia Sąjūdžio pamoka. Ačiū dar kartą.
