Formavosi kitokia, neprievartinė, o bendradarbiaujanti, nebe pavergtųjų, o laisvų tautų Rytų bei Vidurio Europa. Žemėlapyje nuo 1990 (mes!) vėl radosi, greta kita kitos, Rusija, Ukraina, Gudija, Moldova, Kaukazo ir Baltijos valstybės, normali tautų be karų Europa. O prieš tai juk visos buvo pajungtos vienai tironijai, Sovietų Pajungai. Kas septyniasdešimčiai, kas penkiasdešimčiai metų. Dabar (= tada) ši samplaika nuslinko į praeitį.
Taip tąsyk atrodė. Stogą uždėjo Balstogė. Naujas žemyno žemlapis, patvirtintas pasaulinės tvarkos aktais ir struktūromis kaip antai Jungtinių Tautų Organizacija, į kurią stojome 1991-aisiais, rodėsi išsprendęs buvusias nelaisvių ir engimų problemas. Taipgi melo, nes raudonoji bala buvo sutvenkta ne tik pajungos prievarta, bet ir melu. Šlovink jungą! Visuotinis, totalus melas ir pats buvo varu primestas, prievartinis kaip esminė valdymo sistemos dalis. Ir štai Atgimimo stebuklas – nuo šiol nebijosime ir nemeluosime!..
Bet pajunga neketino geruoju trauktis – pasiduoti. Nebent laikinai, dėl akių. Aš jau kitokia... Ji nusibrėžė tikslą išlikti kitais pavidalais, kituose plotuose. Pirmiausia mąstymo plotuose, tad svarbiausių pavadinimų – žodyno, per tai ir vertinimo.
Revanšas, margi drugelių sapnai apie nelaisvės restauraciją glūdėjo sename melagių žodyne. Jei vadiname daiktus bolševikų režimo žodžiais (kolūkiai, Kolūkiečių gatvė – kas tai?), matyt, mums miela, įprasta, patinka. Vadinkit baudžiavos gatve, bus arčiau tiesos. Net istoriška. Panašus turinys. Ir suprantamiau vaikams. Antai žmogus be žemės, o priverstas dirbti dvarininkui (SSRS). Kitaip esi baudžiamas. Tad reikia apsišluoti galvoj, kalboj, kad pirmiausia ten baudžiavos neliktų.
Visur, kur vis dar sovietiškai apsvaigę sakydavom bei rašydavom: Sovietų Sąjunga (be kabučių), dabar kuo ramiausiai rašykim: Sovietų Pajunga.
O pajungą tebevadinam Sąjunga. Tartum kurios nors tautos būtų nutarę ir susijungę. Į Europos Sąjungą – iš tiesų taip. Savo valia, kryptingomis pastangomis, o žiūrėk, kaip baisiai Ukraina moka už tokį norą ir kad išdrįso turėti laisvą valią. Todėl prievartinė „Sovietų Sąjunga“ – melas ir nesąmonė.
Kas tie „sovietai“ (tarybai?), tegul aiškina pasauliui Kremliaus žyniai, bet juk sąjungos nebuvo nė padujų. Tik prievartos pajunga. Tad ir vadinkim teisingai, sąžiningai: Sovietų Pajunga. Podjuz – tą siūliau Maskvoje prieš 27 metus. Tebegalvoja. Trijų raidžių redakcija.
Ar įsivaizduojate Lietuvoje, kaip išsyk palengvėtų? Galvose. Kokiomis neužpiltomis akimis žvelgtume į savo okupacinę pusės šimtmečio praeitį ir atkurtą nepriklausomą, nepajunginę dabartį? „Ne gatvė, ne namas – adresas mano yra Sovietų Pajunga“! „Mūsų tėvynė – mūsų pajunga!“ „Mane padarė Sovietų Pajungoj!“ – tarsi kanalizacijos tvaikas pavasarį išsisklaidytų tokios importuojamos gazmanovų dainelės. (Vertimo eilutėje, pavyzdžiui). Tik vos apvalytas, normalus pavadinimas be melo, ir jau sveikstanti sąmonė. Paprasčiau nebūna. Prisiminkime: iš pradžių buvo žodis.
Todėl, broliai, nūnai yra gautas pasiūlymas. Visur, kur vis dar sovietiškai apsvaigę sakydavom bei rašydavom: Sovietų Sąjunga (be kabučių), dabar kuo ramiausiai rašykim: Sovietų Pajunga.
Kai Sovietų Pajunga okupavo ir pajungė Lietuvą... Kai Sovietų Pajunga kariavo su buvusiu bičiuliu Adolfu Hitleriu ir svajojo pajungti Europą... Kai Sovietų Pajunga (SP) užpuolė pasijungti Afganistaną... Kai SP triuškino laisvės panorusias Vengriją, Lenkiją, Čekoslovakiją... Marš atgal! Kai ta Pajunga priešinosi mūsų laisvei ir siuntė tankus, kad vėl sau pajungtų Kovo 11-osios Lietuvą... Kas dar neaišku?
Siūlosi pribrendęs žingsnelis į laisvę, dar vienas, tad ženkim jį. Čia mano pokštas baigiasi, kalbu rimtai. Artėja Lietuvos Respublikos šimtmetis, reikia darbų.
