Sukilo Lietuva; ji sukilo prieš stalininę Sovietų Sąjungą, vakarykštę Hitlerio draugę ir plačiai išsižiojusią vergvaldiją.
Vienintėlė iš tautų, kurias jau buvo užgrobę Hitleris ir Stalinas, sukilo Lietuva.
Prieš pusmetį tik Suomija apsigynė atmesdama komunacių „tvarką“.
Po suomių kovos „Žiemos kare“ ir tolesnės sovietų ekspansijos Lietuva sukilo vienintelė.
Tai buvo smūgis Stalinui ir iššūkis, nepaklusnumas Hitleriui.
Sukilusi Lietuva baisioje mėsmalėje veikė kaip istorijos subjektas, o ne bevalė auka.
Susivokim ir atsiimkim savo istoriją.
Sukilimas už laisvę negali būti ir nėra smerktinas, bet pagirtinas žygis. Tik nusikaltimai smerktini.
Sukilimas savaime kelia klausimą ir duoda atsakymą: prieš ką?
Liaukimės jo drovėtis, Lietuvos sukilimo. Tas keistas kompleksas dar neįveiktas. Kai kam suinteresuotam Lietuva vis dar kalta, sukilusi prieš tautų tėvą ir genialų mokytoją Staliną.
Sukilimas savaime kelia klausimą ir duoda atsakymą: prieš ką? Be abejo, prieš sovietų okupaciją, tačiau čia dera patikslinimai.
Sovietų okupacija galėtų būti matoma plačiau ir vadinama sovietų-nacių okupacija, nes vokiečių naciai jau buvo okupavę vakarinę Lietuvą – Klaipėdos kraštą – ir aprobavę sovietų okupaciją likusiai Lietuvai. Tokios buvo marodierių dalybos, kol nesusimušė tarpusavy.
Smogdami Lenkijai 1939 m. sovietai pasiėmė bei apiplėšė šios okupuotą Vilniaus kraštą, tad 1920 m. Lietuvos gabalą, kurio dalį netrukus laikinai perdavė Lietuvai. Tada Lietuva, nieko nepuolusi ir neišdavusi, atgavo sostinę Vilnių. Rytinė dalis Vilniaus krašto liko Sovietijai.
Štai todėl Lietuvai tikslinga kalbėti apie sovietų-nacių arba nacių-sovietų okupaciją 1939 – 1990 m. laikotarpiu. Per pusę šimtmečio! Nuo 1990 m. kovo 11-osios turime nepriklausomą valstybę stabiliose sienose.
