Kai sakoma, kad 1941 m. birželio sukilimas – sudėtingas dalykas keliąs daug klausimų, tai iš tikrųjų to nėra. Klausimai semantiniai, sietini su žodžiu „sukilimas“. Kieno? Prieš ką? Kodėl?
20 amžiuje pavergtoji ir pakartotinai vergiama Lietuva triskart veiksmingai kilo išsiveržti iš vergovės, būti savimi, tad pačia sau šalimi savo žemėje.
Pirmasis buvo 1918-1920 m. sukilimas prieš netolimas despotijas, o už ką? Už savo teisę būti tauta ir šalimi, naujųjų laikų Europos ir pasaulio valstybe, laisva „nuo bet kada buvusių saitų su kitomis valstybėmis“.
Tą sako Lietuvos Tarybos 1918 m. ir Steigiamojo Seimo 1920 m. aktai.
Lietuva žengė pirmyn, „pati savęs valdovė“ (Maironio žodžiais), kol 1940 m. (jau ir 1939 m.) smurtiniu svetimųjų grybšniu buvo įtraukta, įbrukta atgal į senąją, tik naujai (laikinai) kitaip pasivadinusią Rusijos imperiją.
Lietuva pasipriešina, sukyla. Atmeta neteisėtą agresorių Hitlerio ir Stalino sandorį.
Pirmagimystės teisė į protėvių žemę ir žmogaus bei tautos laisvę, reiškiama politine valia ir veiksmu – sukilimu.
Tai antrasis Lietuvos sukilimas vėl prieš senąją despotiją ir už tą patį Vasario 16-osios tikslą ir teisę: būti tauta ir šalimi, pirmiausia pareiškiant pakartotinį, tęstinį apsisprendimą.
Pirmagimystės teisė į protėvių žemę ir žmogaus bei tautos laisvę, reiškiama politine valia ir veiksmu – sukilimu.
Siekinys yra valstybės restitucija (po to, kai SSRS ją smurtu panaikino). Ar pavyks prisikelti Europos gaisre?
Valstybės tęstinumas. Jį netiesiogiai remia JAV 1940 m. deklaracija apie sovietų smurto ir Lietuvos aneksijos nepripažinimą. Žinoma, ir tvirta, nuosekli Lietuvos Diplomatinės Tarnybos užsienio šalyse laikysena, ištikimybė savo šaliai. Pačioje Lietuvoje – sukilėlių pasiaukojimas ir tautos parama Sukilimui; taip pat Laikinosios Vyriausybės pastangos gauti savo atstovaujamai Lietuvai kokį nors naujo nuožmaus okupanto pripažinimą. Tai neatitinka Vokietijos interesų, ir LLV išvaikoma, generalkomisarui paskelbiant, jog jos šešių savaičių „darbas baigtas“.
Taip vyko sukilimas prieš stalininį sovietų smurtą, kuriuo buvo naikinama ankstesniu Vasario 16-osios sukilimu iškovotoji ir pasaulio pripažintoji Lietuvos teisė būti suverenia šalimi. Birželio sukilimas remiasi ta teise. Palieka pavyzdį, kad teises reikia ginti.
Trečiasis arba Sąjūdžio sukilimas (1990 kovas – 1991 sausis) buvo naujoviškas, principingai nesmurtinis, tad moralinis-politinis ir teisinis. Jis atkūrė parlamentinę demokratiją ir apgynė laisvę kartu su žmonių teise į savo valdžią ir pasirenkamą, o ne primestą, santvarką.
Imperijos niekad nemylėjo sukilėlių, ir tai tęsiasi ligi šiol.
Norėjus atkurti rusišką komfašizmą, senoji ir amžinoji rytų imperija ypač nekenčia antrojo Lietuvos sukilimo. Jis mat verčia niekais visus demagogų pliurpalus apie tariamai savanorišką Lietuvos prisijungimą – savęs atsisakymą, kai Stalinas iš tikrųjų ją už akių išmainė į gabalą Lenkijos.
Pasakų namelį – į šiukšlių dėžę. Tam leidžiame knygas.
O imperininkai tesiunta.
