Žmogus turėjo šeimą, tai augino savo namuose ir savo vaikelius. Mokė juos daugiau žinoti apie pasaulį ir gražiai elgtis.
Bet vieną negražią dieną atėjo svetimi žmonės, apsiginklavę surūdijusiais ginklais, ir pasakė:
– Šitas namas yra mūsų.
– Leidžiame jo kamputyje tau dar gyventi su visais vaikais, bet už tai, kad leidžiam gyventi jau mūsų pasiimtame name, mokėsi mums pinigus. Ir nesiraukyk dėl naujos tvarkos, nes tuoj gausi kumščiu į galvą.
– O savo vaikus mokai visai neteisingai, dabar mes juos mokysim keiktis, meluoti ir muštis.
– Dar ir tavo namas neteisingai pastatytas. Langai per dideli! Sumažinsim, o kai kuriuos visai užmūrysim. Kad būtų kaip mūsų didžiojoj šaly, kur darom net visai belangius būstus. Ir jums geriausiai tiks didelė belangė.
– Sakai, tavo šaly buvo kitokie langai ir papročiai, bet juk tavo šalies nebėra. Ar supratai? Dabar ji tik mūsų šalies dalis, ir visa tvarka bus mūsų. Jei nepatenkintas ir nedėkoji už naują tvarką, tuoj gausi kumščiu į galvą. Pamirši klaidingai galvoti, pradėsi teisingai galvoti. Nepamiršdamas nusilenkti ir dėkoti, kad gerai pamokėm.
Žmogui ir liūdna pasidarė, ir baisu, ir pikta. Pasakė, kad nesutinka, už tai gavo skaudžiai mušti ir greit nutilo.
Bet patyliukais aplankė savo kaimynus, sužinojo, kad ir juos skriaudžia, visiems koktu, negera. Susitarė priešintis.
Vien už tą susitarimą juos paskelbė „liaudies“ priešais, sugrūdo į gyvulinius traukinius ir išvežė į tolimą laukinį kraštą, kad ten sirgtų ir numirtų.
– Niekad nebegrįšite, nėra jūsų tėvynės!
Kentėjo likę pavergti žmonės ir vis tiek manė, kad negali amžiais tęstis tokia neteisybė, kad laikai keisis ir bus kitaip.
Tikrai, tie užkariautojai susigadino viską, niekas jų nemylėjo, nė kiek nebenorėjo. Tada išėjo žmonės į didelį, tiesų Baltijos kelią ir pasakė tvirtai:
– Čia mūsų žemė, neklausysim jūsų kvailų liepimų, keliaukit sau iš kur atėję!
Tai įvyko kovo 11 dieną, kurią štai prisimename.
Ir išsinešdino nevykę engėjai, šalis atgavo laisvę.
Stato dabar namus kokius panorėję, vaikams – mokyklas, kuriose jų nemoko meluoti ir muštis, darželiuose ir laukuose augina gėles ir bulves, kokios kam tik patinka. Nereikia prašyti leidimų dideliame tolimame mieste, apie kurį vargšams sakydavo:
– Ten jūsų sostinė!
Ne, mūsų sostinė yra Vilnius, ir mūsų šalis – laisva Lietuva!
