Žmonės geba (linkę?) būti priešiški vieni kitiems, tad ir naikinti vieni kitus. Žmoniškai.
Žmogus – žmogų. Vietiniai – svetimus. Gentis – gentį, tauta – tautą. Sambora arba sociumas – tiesiog kitus, kitokius. Kitą sociumą.
Taip susiklosto, susitrombuoja naujos naužmogių samboros bei skirtys.
Pagal žmoniškumą, galimai nunykstantį iki nulio.
Priešas bijo ir todėl nekenčia priešo – tai natūralu. Mylėk savo priešą – beprotybė, sakė pranašas Marxas. Geriau, kad priešo visai nebūtų. Ramiau. Tartum neliks nė baimių.
Tą siekį turėtų garantuoti Saugumo Taryba, bet ji nekovoja su priešiškumu, tik gąsdina eventualų priešą ir tuo ugdo giluminį jo priešiškumą, proporcingą pamišėliškai baimei.
Vienas ateivis buvo pasiūlęs meilės pagrindą, brolystę, jo mokiniai vadino kits kitą broliais. Bet šėtonas pajuto pavojų savo interesams ir paragino netikėti. Kainas išsyk pakluso.
Taip išsiskyrė keliai ir susiklostė du buvimo būdai, dvi socialinės lytys. Ta skirtis tolydžio ryškėjo, gilėjo.
Žmonės ir nežmogiai ( nieliudi), iš pradžių tik nuožmogiai. Jie ugdomi organizuoto ugdymo įstaigose, o taip pat per pandemines ideologijas.
Štai anie ten dažniausiai esą pažangos kliuvinys, verčiau jų nebūtų. (Galim padėti, kad nebūtų. Badais, marais ir kitais ginklais. Prisidėtume prie pažangos).
O štai šie (mes) vedam viską pirmyn, esam pažangos partija, pažangos tauta bei rasė. Taip sakau. Mūsų tiesą įrodo mokslas. Mokslo pažanga teisinga kryptimi užtikrina mūsų pergalę ir visko pažangą. Remkimės mokslu, ir jis bus mūsų naujasis dievaitis. Arba stabas išdidus. Altoriai, šventyklos.
Tokių gauta pasiūlymų, juos platina rašto žinovai. Vieni apie ponų rasę, kiti apie tarybinį žmogų, kuris esąs aukščiausioji žmogaus vystymo(si) pakopa. Turėjau tokį straipsnį, berods, „Tiesoj“, verstą iš „Pravdos“.
