Pagirta tarp moterų buvo ne dėl kūno apimčių ar kerinčios šypsenos – savybės nepeiktinos – o todėl, kad pagimdė ir išaugino nepaprastą vaiką. Vertybių vertybę. O ką matome burbulų „kultūroje“?
„Vertybės“ vartosi centimetrais ir gramais.
Lyg individui būtų prisakyta ir siekte siektina kūnytis ir pasireikšti kuo moteriškiau ar kuo vyriškiau, ir čia galimi svarbiausi didieji laimėjimai. Tokia pseudovertybinė tendencija kvailoka, ji ne aukština, o žemina, mažina žmogų.
Tikrai reikia žmoniškumo, kuriame telpa ir atjauta, ir garbė.
– Siaube! Užčiaupkim jį!
Matote, kiekvienas žmogus kitoks, nepakartojamas, ir jame tų savybių įvairiausiai atseikėta, sudėliota (arba susidėlioję). Todėl skiepyti ir tyčia ugdyti savybes, kurių net neturime prigimtyje, o slopinti tas, kurios glūdi ir norėtų reikštis, yra galimai klaidinga.
Gal apie tai kalba ir Stambulo konvencija, kuri taip gąsdina lietuviškuosius išorės lytininkus.
Daug svarbesnis siekinys ir vertybė būtų žmogus, kurio pagrindinė savybė – žmoniškumas. Tačiau edukacijose ir mokyklose žmoniškumo net pamokų nėra, nebent kur šonu praeina kunigas; berods, kur kas noriau kalbama apie aktualųjį lytiškumą. Ir kaip dera jį ugdyti, – o ne apie žmoniškumą, ir kaip jis ugdytinas. Taip jau yra šiame žvėrėjančiame pasaulyje.
Galima vyrui atleisti jo žvėriškumus – tokie mat jau tie vyrai... „Tokiais“ juos Dievas arba velnias sutvėrė.
Galima moterį žeminti iki žavios patelės būvio – gamta įsakė žavėti – ir meilužėse nematyti draugių, seserų, motinų.
Galima tai galima, ir turim to gausiai, bet ar reikia?
Tikrai reikia žmoniškumo, kuriame telpa ir atjauta, ir garbė.
