Neseniai paskelbti penkiolikmečių skaitymo gebėjimus, matematinį ir gamtamokslinį raštingumą tikrinantys 2018 m. PISA tyrimo rezultatai. Juose iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo – tarp 78 šalių esame kažkur per viduriuką šalia Rusijos, Latvijos ir Italijos. Per vidurį – taigi ne paskutiniai. Vyriausybėje ramu. Lyg ir norima pasakyti, kad galima toliau gyventi siūlant nacionalinius susitarimus, daliai kurių jau dabar pakaktų tik Vyriausybės nutarimo, bei lopant esmės nekeičiančius, pašaliečiams ezoteriškai skambančius etatinius apmokėjimo modelius. Bet negalima.
Tie patys tyrimai rodo, kad aukščiausius tyrimo įvertinimus bent viename iš testuotų dalykų Lietuvoje pasiekė 11,1 proc. mokinių, kai, tuo tarpu, Estijoje net dvigubai daugiau (22,5 proc.). Analogiškai net tris kartus daugiau Lietuvos mokinių neišsikapsto iš pačių žemiausių įvertinimų (13,9 proc.) nei Estijoje (4,2 proc.).
PISA tyrimai nėra kontroliniai, kuriuose svarbu atkartoti mintinai išmoktą informaciją ar nepraleisti nosinės raidės ties bąla, sąla, šąla. Jie tikrina bendrąsias žinias ir gebėjimus – pavyzdžiui, mokiniams juose reikia suprasti tai, kas rašoma interneto forume, bloge ar naujienų skiltyse. Nors dauguma mūsų vaikų, nuo pat vaikystės moka naudotis planšetėmis, tačiau realūs jų įgūdžiai atrasti, tinkamai interpretuoti ir pasinaudoti toje planšetėje galima rasti informacija, nespindi. Jei XXI a. dominuos aukštas technologijas kuriančios ir kūrybinę klasę turinčios valstybės, tai iš kur tokia Lietuvoje galės atsirasti, jei Lietuvos moksleiviai skaityti ir suprasti to, ką perskaitė, nemokės?
O ir talentingiausiems iš mūsų ne kažką. Pavyzdžiui, naujausia tema lietuvių kalbos olimpiadoje: „Kokias vertybes ugdo žemdirbiška kultūra?“. Perprasti gyvenimo agrarinėje visuomenėje logiką iš civilizacijų istorijos perspektyvos būtų didelis iššūkis – ten žmonija praleido ne vieną tūkstantmetį, tačiau čia pat užduotis sukonkretinama ir jau nurodoma, kad teks vėl sopauti apie lietuvių pasaulėjautos ypatumus kasdien gyvenant gamtos rimtu, tada matyt cituoti Donelaičio „Metus“, žodžiu, pakartoti tą patį, ką bent jau mano kartai literatūros pamokose teko daryti nagrinėjant vos ne kas antrą mūsų autorių.
Galima ir būtina kitaip. Mūsų valstybės DNR tikrai yra užkoduota daug daugiau knygos negu plūgo, daugiau žiūrėjimo į dangų nei žiūrėjimo į dirvą, daugiau ambicijos nei ilgą laiką mus okupuotos valdžios atstovai bandė įtikinti. Pastariesiems, beje, labai tiko naratyvas, kad lietuviai didesnį ryšį turi ne su krikščioniška Vakarų civilizacija, bet su gimto kiemo berželiu, miškeliu ar kalneliu. Tokie ramūs žiemkentėliai, o ne sparnuoti husarai.
Ambicijos ypač reikia švietime – ambicijos kiekvieną dieną įžiūrėti kiekvieno vaiko sėkmės raktą ir padėti jam to pasiekti. Nepasislėpti po pasiteisinimu „žinote, jau esame viduriuke, o ir šiaip čia pas mus tokie vaikai, čia pas mus tokia religija, čia pas mus toks rajonas, čia pas mus toks genofondas (neduokdie), žodžiu, sukamės, kaip galim, viskas gerai”.
Mes turime būti šviesiausius talentus ugdanti valstybė. Tai ne tik mūsų kelias į ekonominę gerovę, tai Lietuvos išlikimo ir stiprėjimo esminė sąlyga. Be jokių numykimų, pasiteisinimų ar atidėliojimų.
1. Nulipti mokytojams nuo galvos su nurodymais ir instrukcijomis. Pradėti tęstinę atlyginimų kėlimo programą iki 120 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Intensyviai juos mokyti, visų pirma, IT gebėjimų ir anglų kalbos, taip pat socialinių emocinių kompetencijų, daug investuoti į naujų kokybiškų ugdymo metodų rengimą. Visais būdais skatinti mokytojus studijuoti edukologijos magistrą naujoje, pagal geriausią žinomą praktiką padarytoje nacionalinėje programoje. Nemeluokime sau: kokiu autoritetu vaikui gali būti kompiuteriu prastai besinaudojantis ir angliškai nekalbantis mokytojas? Reikia tai keisti greitai.
2. Tiek mokytojams, tiek mokyklų vadovams neturi skaudėti galvos dėl septyniasdešimt trijų ataskaitų pildymo ar varvančio stogo remonto. Švietimo investicinei programai skirkime ne 6 mln. eurų per metus, kaip yra dabar, o ženkliai daugiau. Atverkime kelius masinei mokyklų renovacijai radikaliai pertvarkant ne tik sienas ir stogus, bet ir vidaus mokyklų erdves. Tam gali būti įsteigtas specialus nacionalinis fondas, kuris galėtų pritraukti ir privačias ar skolintas lėšas iš tarptautinių institucijų.
Nustokime vaitoti ir padarykime būtinus sprendimus mokyklų tinklo pertvarkoje ne dėl per kaminus išeinančių pinigų, o dėl tų vaikų ateities.
3. Daug mokytojų dėl menkos paramos atkrenta dar pirmais darbo metais, todėl visi nauji mokytojai turi gauti reikalingą priemonių krepšelį ir nuolatinę pagalbą jiems darbo pradžioje. Tuo pačiu, aukštosiose mokyklose, ruošiant būsimus pedagogus, išmokykime juos, kaip nuosekliai ir tiksliai ugdyti savo auklėtinių bendruosius gebėjimus ir socialines emocines kompetencijas. Atrodytų, paprasti dalykai tokie kaip gebėjimas dirbti komandoje, sklandžiai išspręsti kylančius konfliktus, mokėjimas mokytis tikrai taps raktu į sėkmingą, bet neapibrėžtą ateitį. Mokykla turi tapti vieta, kurioje vaikai tobulėja ne vien akademiškai, bet ir išmoksta gyvenimo įgūdžių.
4. Neturime teisės vaikų ateičiai uždėti stiklinių lubų. Mažose mokyklose, be pasirinkimo galimybių besimokantys gimnazistai yra po tokiomis lubomis patupdyti. Jie netenka galimybės išmokti daugiau užsienio kalbų, lankyti įvairesnes popamokines veiklas, mokytis geriau įrengtose laboratorijose, socializuotis su daugiau bendraamžių vien dėl to, kad mokosi mažoje mokykloje. Nustokime vaitoti ir padarykime būtinus sprendimus mokyklų tinklo pertvarkoje ne dėl per kaminus išeinančių pinigų, o dėl tų vaikų ateities.
5. Švietimo politikos sprendimai turi būti grįsti duomenimis ir atsižvelgti į tai, kaip mokyklos prisideda prie kiekvieno moksleivio individualios pažangos. Toms mokykloms, kurioms sekasi sunkiausiai, reikia padėti tiksliai ir greitai. Nenorinčiose ar nebegalinčiose tobulėti mokyklose taikyti individualius sprendimus – kai kur keisti vadovybę, kai kur prijungti prie stipresnių mokyklų, kai kur mokyklą tiesiog uždaryti ir pradėti viską iš naujo.
6. Vertinant mokyklų vadovų darbą turi būti kreipiamas dėmesys į jų pastangas taikyti individualizuotą ugdymą, atsižvelgti į kiekvieno mokinio asmeninius įgūdžius ir galimybes. Individualizuotas ugdymas apima naujus metodus bei praktikas, mokinių asmeninės pažangos nuolatinį įvertinimą ir tai galėtų būti vienas iš variantų mažesnėms kaimo mokykloms, kur, viena vertus, klasės ir taip daug mažesnės, tačiau kartu mokinių rezultatai prastesni ir jiems yra kur tobulėti.
7. Mokyklos neturi paskęsti nei madingame ugdyme, nei vien orientuotis į momentinius darbo rinkos poreikius. Niekas nežino, kaip atrodys ateitis, tačiau spėčiau, kad geriausiai klostysis tiems, kurie bus pakankamai išsilavinę ir kūrybiški, kad kurtų naujas idėjas, ir kartu turės įgūdžius jas realizuoti technologinėmis priemonėmis. Dėl to ribos tarp formaliojo ir neformaliojo ugdymo privalo nykti, kad Lietuvos moksleiviai visavertiškai pajustų įvairių iki šiol „popamokinėmis“ veiklomis vadintų užsiėmimų naudą.
8. Brandos egzaminai niekaip brandos nepatikrina, tačiau kadangi pati egzaminų organizavimo ir vertinimo tvarka jau kurį laiką diskredituota, nieko paprasčiau už testus niekas nepasiūlo. Perdarykime egzaminus į moksleivio supratimą, gebėjimą mąstyti, apginti savo poziciją ir argumentuoti patikrinančias užduotis. Mokėkime adekvačius atlyginimus vertintojams, o visą diskusiją dėl egzaminų tvarkos paverskime sudėtine ugdymo turinio dalimi.
9. Įpūskime laisvės į ugdymo programas. Tiek K. Donelaičio „Metai“, tiek liaudies dainos neturi būti priežastis, kad ugdymo programose mažėtų pasaulinės literatūros klasikų. Visiškai kitaip galėtų atrodyti mūsų skaitymo gebėjimų ugdymas, jei patys moksleiviai atrastų džiaugsmą patys valdyti savo skaitomus ir aptarinėjamus kūrinius. Tada didžiausios pastangos tektų nebe atkartojimui kas, ką ir kada parašė, bet suvokimui, kokią prasmę tai turi. Fizikos, chemijos ir matematikos pamokose verta stiprinti tai, kokią pasaulio pažinimo prasmę ir ryšius tarp objektų kuria šios disciplinos. Neturint fundamentalių gamtamokslinių bei matematinių žinių bus sunku gyventi ateities pasaulyje, kur vis dažniau bus kalbama apie klimato kaitą ar manipuliuojama statistiniais duomenimis prognozuojant ekonomikos tendencijas.
10. Užtenka ruoštis XXI amžiui – jis jau atėjo ir su mumis gyvena 20 metų. Iš paraščių reikėtų ištraukti lytinį švietimą ir sveikatingumo gebėjimus. Nebešnairuoti nei į kompiuterinių žaidimų panaudojimą ugdymui, nei į gilesnių dizaino ir programavimo pamokų diegimą. Be to, stipriau mokyti visų dalykų, kurie reikalingi realiam gyvenimui - nuo pasaulio supratimo, taigi filosofijos, iki finansinio raštingumo pagrindų – šiandien daugybė mokyklas baigusių mokinių gerai išlaiko valstybinius egzaminus, tačiau nežino, kokius mokesčius moka jų tėvai.
J. F. Kennedy yra teisingai pasakęs, kad valstybės progresas negali būti greitesnis nei švietimo progresas, tačiau čia svarbios mūsų asmeninės pastangos. Ne abstraktūs sociologiniai faktoriai neša atsakomybę už mokyklų būklę, tačiau visų, politikų, tėvų ir mokinių, kasdieniai realūs darbai.
Vytautas Mitalas yra Vilniaus vicemeras ir Laisvės partijos valdybos narys.
