Tuo metu jaunimo organizacijos vis garsiau kalba apie tokio pokyčio naudą ir prasmę, nors visi suprantame, kad stebuklo tai neatneštų. Bet gal pokyčiui stebuklo ir nereikia?
Visgi, ko tikrai reikia, tai – aktyviai ir drąsiai ieškoti būdų, kaip Lietuvos visuomenę įgalinti tapti iš esmės stipria, savarankiška ir pilietiška. Leidimas šešiolikmečiams ateiti prie balsavimo urnų gali būti rimtas žingsnis šiame ilgame kelyje.
Ką sako statistika?
Jaunimo pilietinis aktyvumas pastaraisiais metais auga. Pernykštis Pilietinės galios indekso tyrimas parodė, kad vėl išaugo per pandemiją kiek nukritęs studentų, moksleivių pilietinis aktyvumas. Dar daugiau – tai buvo vienintelė amžiaus grupė, kurios pilietinis aktyvumas, palyginus su pirmais pandemijos metais, nesmuko.
Tačiau rinkimai vis dar rodo priešingai. Jaunimas prie balsadėžių nesiveržia – kuo žmogus vyresnis, tuo didesnė tikimybė, kad jis ateis atiduoti savo balso. 2019 ir 2023 m. savivaldos rinkimų pirmajame ture balsavo tik trečdalis 18–24 metų jaunuolių, kai, tuo tarpu, amžiaus grupėse nuo 55-erių balsuoti atėjo daugiau nei pusė. Panaši situacija ir su Seimo rinkimais, jaunimo susidomėjimas čia taip pat mažesnis.
Dėl mažo jaunimo aktyvumo, faktas, prarandame daug. Esame tarsi užburtame rate – žinodami, kad dauguma balsuotojų vyresnio amžiaus, tik į šią grupę savo darbus ir kalbėjimą nukreipia didžioji dalis politikų. Tada automatiškai neįdomu ir jaunam žmogui, neišsakančiam savo pozicijos prie balsadėžės.
Praėjusiais metais Seimas atvėrė kelią į parlamentą kandidatuoti nuo 21-erių. Leidimas balsuoti šešiolikmečiams savivaldos rinkimuose paskatintų daugiau skirtingų nuomonių, kryptingesnį dėmesį jaunimo politikai, didesnį jaunimo domėjimąsi viešaisiais reikalais, politika.
Ugdyti įprotį
Tyrimai patvirtina, kad teisės balsuoti nuo 16 metų suteikimas savivaldos rinkimuose padės suformuoti demokratinį įprotinį aktyviau dalyvauti rinkimuose. Socialinių mokslų teorijos ir tyrimai pastebi, kad, jei gavę galimybę balsuoti pirmą kartą, žmonės tai padaro, jie įgyja įprotį balsuoti ir toliau. Ir priešingai – nebalsavus pirmą sykį, prie balsavimo urnų sugrįžti bus tik sunkiau.
Šešiolikmečiams tokį įprotį išsiugdyti yra paprasčiau, jie gyvena santykinai stabilioje ir nuspėjamoje šeimos/mokyklos aplinkoje, o aštuoniolikmečiai jaunuoliai yra ant gyvenimo transformacijos slenksčio, todėl domėjimasis politika jų prioritetų sąraše nebus aukštai.
Baigęs mokyklą, dažnas jaunuolis palieka gimtąsias vietas ir išvyksta studijuoti bei dirbti į didžiuosius miestus arba užsienį. Jie natūraliai mažiau domisi savivaldybių, kuriose vis dar deklaruoja gyvenamąją vietą, klausimais. Tai mažina tikimybę, kad po studijų ar vėliau tokie jauni žmonės pasirinks sugrįžti į gimtinę, o vietos politikai neturi paskatos atstovauti tokių žmonių interesų – taip iš abiejų pusių susikuria ignoravimo ratas.
Jei balsuoti jaunuolis galės dar nepalikęs namų – formuosis įprotis tiek eiti prie balsadėžės, tiek domėtis savivaldybės klausimas. Tai padės išlaikyti susidomėjimą savo savivaldybe ir galbūt net kada nors grįžti ir pritaikyti įgytas žinias namie.
Jei balsuoti jaunuolis galės dar nepalikęs namų – formuosis įprotis tiek eiti prie balsadėžės, tiek domėtis savivaldybės klausimas.
Be to, perėjus prie teisės balsuoti nuo 16 metų savivaldos rinkimuose, padidėtų jaunų rinkėjų skaičius – tai paskatintų vietos politikus labiau orientuotis į jaunų žmonių interesus, labiau stengtis pritraukti jaunus specialistus, visų pirma išlaikant ryšius su išvykstančiu jaunimu.
Oponentai teigia, kad šešiolikmečiai dar nėra visiškai subrendę ir menkai išmano politinius procesus. Kita vertus, politinis išprusimas yra ganėtinai individualus dalykas, mažai priklausantis nuo amžiaus – juk apskritai nebalsuoja daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių rinkėjų.
Įvairios apklausos dažnai atskleidžia, kad tik mažuma seka aktualijas, turi politinę atmintį ar išmano konstitucinius dalykus. Čia netgi galėtume teigti priešingai – gyvenimiškos patirties trūkumą šešiolikmečiams kompensuoja tai, kad jie būtent šviežiai mokyklose mokosi istorijos, politologijos dalykus, nėra nuo jų atitrūkę – politika jiems nauja ir įdomi sritis, apie kurią jie dar neturi susiformavę griežtos nuomonės.
Atvėrus kelią savivaldos rinkimuose balsuoti nuo 16-os, neįvyks stebuklų, staiga nepadaugės nekompetetingų ar netgi jaunų politikų. Nors iki šiol į Seimą galima buvo kandidatuoti nuo 25-erių, o balsuoti nuo 18-os, Seimo narių amžiaus vidurkis yra 49 metai – ir panašus jis išliko nuo pat 1992-ųjų (47–52 m.).
Teigiami pokyčiai
Apsisprendusi labiau pasitikėti jaunimu Lietuva nežengtų į nepažintus vandenis. Yra šalių, kurios jau skina tokio drąsaus sprendimo vaisius.
Austrijoje šešiolikmečiai balsuoti rinkimuose gali jau 15 metų. Šešiolikmečiai rinkimuose, bent savivaldos lygmeniu, balsuoja ir Estijoje, Maltoje. Belgija leidžia šešiolikmečiams balsuoti Europos Parlamento rinkimuose.
Austrija mato teigiamus rezultatus – jauni 16–17 metų pirmą kartą balsuojantys rinkėjai balsavo aktyviau nei pirmą kartą balsuojantys vyresni 18–20 metų rinkėjai. Tai įrodo, kad namus paliekantys, studijuoti išvykstantys jaunuoliai bus daug mažiau linkę domėtis politiniais
Balsavimas nuo 16 metų šias pamokas padarytų aktualesnes – suteiktų jauniems žmonėms motyvaciją domėtis viešaisiais reikalais ir padėtų formuotis informuotai ir aktyviai pilietinei visuomenei.
reikalais. Be to, tyrimai parodė, kad jaunesni austrų rinkėjai pasižymėjo pozityvesniu politikos matymu, didesniu pasitikėjimu politinėmis institucijomis.
Lietuvoje jau turime pilietinio ugdymo pamokas. Balsavimas nuo 16 metų šias pamokas padarytų aktualesnes – suteiktų jauniems žmonėms motyvaciją domėtis viešaisiais reikalais ir padėtų formuotis informuotai ir aktyviai pilietinei visuomenei.
Pokytis nebus greitas ar lengvas, tad raginu pradėti diskusiją ir palaikyti jaunimo organizacijas vis garsiau kalbančias šiuo klausimu. Pasitikėkime jaunimu, įtraukime į sprendimų priėmimą, tuo pačiu ir kolegos politikai bus priversti nepamiršti savo programose ir darbuose sprendimų, kurių šiandien reikia jaunam žmogui.
