Čia skaičiuoju ir opozicijos jau iškeltus kandidatus, ir šiuo metu pareigas einantį prezidentą, mėgstantį vaikų darželio terminais „nusodinti“ jam nepatinkančius ministrus, per metinę kalbą sakiusį, kad „dalis visuomenės nekantriai laukia galimybės kituose rinkimuose pakeisti neįtikusią valdžią.“
Tuo tarpu politinio spektro dešinėje – dvi ryškios figūros. Panašios tuo požiūriu, jog ne kartą savo pasisakymuose parodė aiškiai esančios ne vien už demokratiją, bet liberalią demokratiją – kiekvieno žmogaus, net ir mažumoje esančio, teisę į orų gyvenimą.
Kalbu, žinoma, apie Dainių Žalimą ir Ingridą Šimonytę.
Liberalios demokratijos stiprinimas nėra tuščias lozungas, ištrauktas iš politologinių vadovėlių.
Valstybės kūrimo požiūriu, tai – valingas ir labai reikalingas sudėtingesnio kelio pasirinkimas. Jis remiasi supratimu, kad stipri valstybė neateina iš stiprios valdžios.
Iš viršaus nuleidžiami nurodymai, priesakai ir paternalizmas niekaip neprigyja, jei tikėjimas neatsiranda iš pačios visuomenės.
Žmogaus teisių reikia ir patiems žmonėms, kad visi būtų iš tikro lygiaverčiai, ir valstybei – nes iš tokių oriai gyventi galinčių žmonių sudaryta valstybė yra daug stipresnė.
Tą rodo ir kasdien matomi herojiškumo pavyzdžiai iš Ukrainos, ir mūsų pačių – Lietuvos žmonių savanoriški veiksmai tvarkantis su pandemija ar priimant pabėgėlius savo šeimose.
Kad stipresnės visuomenės būtų daugiau, reikia ne fasadiškai demonstruoti pasitikėjimą žmogumi, o realiai dirbti to siekiant.
Dažnai aptariamas civilinės sąjungos klausimas nėra anaiptol vienintelis šios darbotvarkės klausimas.
Tačiau jis jau tapo savotišku lakmuso popierėliu, parodančiu, kurioje linijos pusėje politikas stovi: ar ties pataikavimu tamsai ir baimėms, ar pasirenka eiti jau minėtu ilgesniu keliu.
Pastarasis kelias nėra nei lengva, nei labai populiari Lietuvoje užduotis.
Dažnai galvojama, kad rinkiminiu požiūriu šio klausimo sprendimas net trukdo tam, kad būtų surinkti tie 50 proc. + 1 balsas, reikalingi atsidurti Daukanto aikštėje.
Būtent dėl to, jau dabar matome, kad tiek prezidento rinkimų kampanijos, tiek kitų rinkimų kampanijų diskusijose gali būti stengiamasi stipriai manipuliuoti žmonių nerimu – bus siūlomi veiksmai ir žodynas, nutaikyti ne į realių problemų saugumo srityje sprendimus, o į visuomenės gąsdinimą.
Šios taktikos užduotis – patraukti žmogaus teisių, mokytojų atlyginimų, sveikatos apsaugos kokybės klausimus ir padėti juos į galinčių palaukti lentyną kaip esančius mažiau valstybiškais.
Liūdna, kad šios strategijos šalininkai pamiršta, kad vidinio prieštaravimo čia nėra, ir nereikia rinktis „arba arba“, kai galima pasirinkti „ir ir“, nes diskutuojamiems pokyčiams saugumo srityje įvykti jau dabar yra visos prielaidos.
Sukonkretinsiu, ką turiu omeny.
Krašto apsaugos ministerijos asignavimai augo dramatiškai, su tuo padaryta ir labai konkrečių veiksmų stiprinant Lietuvos gynybą.
Politinių partijų susitarimas dėl gynybos ir saugumo leidžia tiek visuotinį šaukimą, tiek kitus, visuotinei gynybai būtinus veiksmus.
Visi bendri valstybės saugumo formatai funkcionuoja.
Be to, Europos Komisijos dokumentuose buvo pasakyta ir prieš porą savaičių dar kartą pakartota, kad kitų metų Lietuvos biudžeto deficitą jie skaičiuoja ties 2,3 proc. – iki raudonos Mastrichto kriterijų ribos liekant dar 0,7 proc. nuo BVP.
Jei iš tikro kitąmet reikia skubiai didinti gynybos įsigijimus – tam dar galima skolintis apie 0,5 mlrd. eurų, o gal ir daugiau.
Tai reiškia, kad ne naujų brūkšnių ir vizijų braižymas, o nuoseklus darbas, detalių šlifavimas dabar yra reikalingiausias.
Dėl to mums visiems reikės šalto proto atsirinkti, kuri diskusija apie saugumą bus nuoširdi, o kuri pasirinkta ne taip ir seniai Lenkijoje vykusiuose rinkimuose matytos taktikos pavyzdžiu – gąsdinti.
Ši tendencija gali dar labiau nublokšti laisvai ir stipriai Lietuvai ir jos žmonėms reikalingų pokyčių kryptį į antrą planą.
Tiesiog privalu rasti savyje jėgų racionaliai įžvelgti, jog tas prigimtinis žmonių atsparumas, noras gyventi Lietuvoje, šviestis, kurti verslą ir galiausiai ginti savo šalį susideda iš mažų kasdienių dalykų ir dienos pabaigoje atneša tą tikrą saugumą šalyje.
Tenka pripažinti, kad dabartinė Vyriausybė į savo programą įsitraukė ne visus būtinus atlikti darbus liberalios demokratijos gynyboje, o valdančiosios koalicijos nariai Seime ne visus juos ir vienodai gynė kadencijos metu.
Įsispraudę į patogų „čia mano vertybinės nuostatos“ ar „sutarėme nesutarti“ kokoniuką kai kurie tiesiog piktybiškai atsisakė pamatyti, kad demokratijų ir autokratijų karo pusėje jie slysta pastarųjų link.
Šio proceso metu mes galėjome ir savo akimis pamatyti, kaip Lietuvoje veikia dešinioji lyderystė praktikoje – kai kuriose srityse ji labai aiškiai nesuveikė. Kol kas.
Dešinėje stovinčios ir stipriu piliečiu turinčios tikėti partijos pro pirštus žiūrėdavo į savo kolegų flirtą su Viktoro Orbano skelbiamomis „neliberalios demokratijos“ idėjomis.
Ir ne taip čia svarbu, ar taip vyko dėl darbų gausos, ar dėl dėmesio trūkumo, ar dėl nesugebėjimo įtikinti savo frakcijų narių.
Pasaulis pradedamas kurti nuo mažų dalykų, o politikos pasaulis pradedamas keisti nuo savo partijos. Jei partijoje nesugebama apginti liberalios demokratijos idealų, kaip mes galime tikėti, kad jie bus apginti prezidento kampanijos metu ar laimėjus rinkimus?
Juk prezidento institucija rodo lyderystės pavyzdį ir užduoda toną partijoms ir visai visuomenei.
Vienas kandidatas politinėje dešinėje leistų konsoliduoti jam maksimalią žmonių paramą – dėl to suprantamas ir sveikintinas V.Čmilytės-Nielsen sprendimas nekandidatuoti.
Premjerė I.Šimonytė taip pat galėtų būti puiki kandidatė, tačiau kartą ji prieš G.Nausėdą savo jėgas jau išbandė.
Istoriškai antrajame ture tiek Seimo, tiek prezidento rinkimuose dažnai vienijamasi prieš Tėvynės sąjungos kandidatus, todėl antrą kartą šansų bus dar mažiau.
Dabartinės prognozės irgi rodo, kad G.Nausėdą dvikovoje su I.Šimonyte pasirinktų 7 iš 10 rinkėjų.
Svarbu pabrėžti, kad šios kadencijos Vyriausybė įžengia į paskutinius metus, todėl premjerės kandidatavimas gerokai sumažintų jos asmeninį dėmesį užbaigiant Tūkstantmečio mokyklų, sveikatos apsaugos tinklo, švietimo skaitmeninės transformacijos ir kitas strategiškai svarbias reformas – būtų iššvaistyta daug laiko kandidatuojant, geresni rezultatai nepasiekti, o opozicinės jėgos prieš Seimo rinkimus galėtų kritikuoti Vyriausybę, kad ši atidavė jėgas politikavimui ir nebaigė svarbiausių darbų.
Dėl to žengiant rimtą žingsnį dešiniųjų vienybės vardan racionalu būtų pasirinkti D.Žalimą.