Lietuvos lenkų problemos
A.Nikžentaitis teigia, kad „Daugumos šios [lenkų] tautinės bendrijos narių protėviai nuo seno gyvena Lietuvoje, t. y. skirtingai nuo Lietuvos rusų, totorių, karaimų ar žydų jie neturi emigracinio šleifo.“ Tai paprasčiausiai nėra tiesa. Tam įrodyti reikia kelių pastraipų istorijos.
Kaip teigė E.Gudavičius, lenkų valstiečių Lietuvoje nebuvo iki XVII amžiaus, o bajorams įsikurti Lietuvoje iki pat Liublino unijos trukdė LDK galiojusi indigenato teisė.
Jokia dabartinė Lietuvos teritorijos dalis, taip pat ir Vilniaus kraštas nėra lenkų ar jokių kitų slavų etninės žemės. Kaip teigė E.Gudavičius, lenkų valstiečių Lietuvoje nebuvo iki XVII amžiaus, o bajorams įsikurti Lietuvoje iki pat Liublino unijos trukdė LDK galiojusi indigenato teisė. (E.Gudavičius, „Lenkų atsiradimas Rytų Lietuvoje“, Kn. Rytų Lietuva, 1992). Vilniuje plito lenkų kalba, bet ne patys lenkai. Kaip žinia, Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu vyko vis intensyvesnis bajorų lenkėjimas, tačiau mieste vis tiek buvo plačiai kalbama lietuvių kalba, ką liudija lietuvių kalbos vartojimas mišiose iki pat 1787 m. I.Masalskio įvesto draudimo. XIX a. Vilniaus vyskupijoje (priešingai nei Žemaičių vyskupijoje) prieš prievartinį rusinimą priešpastatyta ne lietuviška, o lenkiška kultūra, kas padėjo jai išplisti ir tarp valstiečių. Lenkijos okupacijos metais Vilniuje ir Vilniaus krašte jau iš tiesų gyveno daug lenkakalbių žmonių, kurių nutautėjimo ir lietuviškos kilmės tekste neneigia ir pats A.Nikžentaitis.
Tačiau čia prasideda visiškai nauji procesai: 1920–1939 m., dr. N.Kairiūkštytės teigimu (Rytų Lietuva, 1992) į okupuotą Vilniaus kraštą atsikraustė per 100 000 vadinamųjų ateivių iš Lenkijos, 1939 metais Vilnius priėmė dar apie 30 000 lenkų karo pabėgėlių. Krašte taip pat gyveno apie 144 000 vietinių tuteišių, anksčiau aptarto slavėjimo proceso metu susiformavusios unikalios, visų pirma per gyvenamąją vietą ir katalikų religiją, o ne per tautybę apsibrėžiančios tapatybės žmonių. Taigi tik pusę krašto lenkakalbių galima vadinti vietiniais bent pačia plačiausia prasme. Absoliuti dauguma šių žmonių paliko Lietuvą pokariu prasidėjusios masinės repatriacijos į Lenkiją metu. Pagal 1944 m. gyventojų surašymą, Vilniuje gyveno 84 990 lenkų, o vien per pirmąją repatriacijos bangą vien iš Vilniaus išvyko 87 712 lenkų, t. y. daugiau nei buvo pagal surašymą, mat galimybė ištrūkti iš Sovietų Sąjungos buvo patraukli ir skatino lenkais apsimesti kitų tautybių gyventojus. Po pirmosios repatriacijos Lietuvoje buvo likę vos apie 80 tūkst. lenkų (1954 m. gyventojų surašymas). Per antrąją repatriacijos bangą 1956–57 m. pasitraukė dar 30–40 tūkstančių gyventojų. Visi šie menkai žinomi ir mokyklose nedėstomi procesai plačiai aprašyti Lietuvos istorijos instituto mokslininkės Vitalijos Stravinskienės monografijoje „Tarp gimtinės ir tėvynės“ (2011 m.).
Šiandien Lietuvoje yra apie 200 000 daugiau lenkų nei buvo šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Tai lėmė dvi pagrindinės priežastys: a) 1950 metų Stalino įsakymu Pietryčių Lietuvoje sukurtas milžiniškas lenkiškų mokyklų tinklas (sukurtos 367 mokyklos lenkų mokomąja kalba) ir; b) į tą tinklą vaikus leidę iš artimiausių sovietinių respublikų, daugiausiai iš Baltarusijos į Vilniaus kraštą atsikraustę naujakuriai. Pietryčių Lietuvoje tada ir vėliau apgyvendinta beveik vien kitų respublikų žmonėmis, viso per 200 tūkst. imigrantų. vien 1960–1978 metais, taigi jau po pirmosios masinės imigracijos į Lietuvą iš kitų SSRS respublikų atvyko 26 tūkstančiai rusų, 10,8 tūkstančio baltarusių, 3,6 tūkstančio lenkų (V.Stravinskienė, Migracijos procesai ir Rytų ir Pietryčių Lietuva (1960-1980 m.)“, Genocidas ir rezistencija, 2015, 37(1), 73-74.).
Vien per XX a. Pietryčių Lietuvos gyventojai masiškai keitėsi tris kartus: per Lenkijos okupaciją ir karo pradžioje čia kūrėsi lenkai, pokariu beveik 200 000 jų repatriavo į Lenkiją, o per visą sovietinės okupacijos laikotarpį krašte kūrėsi rusai, gudai, baltarusiai, kurių vaikai leisti į mokyklas lenkų kalba.
Į Šalčininkų rajoną net ir 1985–1989 m. persikėlė 3 874 žmonės. Beveik pusė gyventojų nebuvo čia gimę (A.Matulionis (sud.), „Pietryčių Lietuva: socialiniai teisiniai aspektai, 1990, p. 31–33). Apibendrinant, vien per XX a. Pietryčių Lietuvos gyventojai masiškai keitėsi tris kartus: per Lenkijos okupaciją ir karo pradžioje čia kūrėsi lenkai, pokariu beveik 200 000 jų repatriavo į Lenkiją, o per visą sovietinės okupacijos laikotarpį krašte kūrėsi rusai, gudai, ukrainiečiai, kurių vaikai leisti į mokyklas lenkų kalba. Sąjūdžio metais lenkiška tapatybė dėl įvairiausių priežasčių politizuota ir panaudota telkti autonominius reikalavimus prieš Lietuvos Respubliką, jau rusiškomis virtusios mokyklos tuo laiku vėl pakeistos lenkiškomis, o iškilę lyderiai akcentavo lenkiškumą.
Visas šis ilgas istorinis pasakojimas, deja, būtinas paneigiant A.Nikžentaičio tezę, esą „Lenkų tautinė mažuma Lietuvoje turi išskirtinį statusą“. Jos istorija tikrai labai sudėtingai ir išskirtinė, tačiau šiandien Lietuvoje gyvenantys lenkai yra nei kiek ne labiau vietiniai nei rusakalbiai – dauguma taip pat sovietmečio naujakurių palikuonys. Juo labiau jų statusas nelygintinas su iš tiesų nuo LDK laikų Lietuvoje gyvenančių, tačiau politiškai nekurstomų ir jokių kalbinių reikalavimų nekeliančių karaimų, totorių ir žydų statusu. Iš tiesų galimai ši istorija kaip tik paaiškina, kodėl viso labo vos 15 procentų Lietuvos lenkakalbių laiko asmenvardžių klausimą svarbia problema, kuri galėtų pagerinti jų padėtį (G.Kazėnas et al., Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimas, 2014, p. 87). Juo labiau jų problemų negalėtų išspręsti siūlomas trijų raidžių projektas, nes iš tų trijų lenkai galėtų naudotis tik vienintele W raide, o dar 6 tik jų abėcėlėje ir pavardėse esančios raidės liktų neįteisintos. Diskusijose Seime G.Kirkilas ir LLRA atstovai gana aiškiai pasakė, kad trys raidės tėra pradžia, „pirmas žingsnis teisinga linkme“ – link visų 150 lotyniško pagrindo kalbose (bet ne mūsų abėcėlėje) esančių rašmenų įteisinimo.
Iš tiesų trijų raidžių projektas ne tik prieštarauja Konstitucijai ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadoms (skaityti Seimo teisės departamento išvadą), bet ir galimai kurtų papildomas problemas. Šiandien visų Lietuvos piliečių pasuose egzistuoja lygybė prieš įstatymą, nes rašoma tik valstybine kalba. Tačiau įteisinus tik daliai piliečių pritaikomas išimtis, ši lygybė išnyktų ir atsirastų diskriminacija kalbos ir kilmės pagrindu: anglai autentiška rašyba galėtų užsirašyti visas pavardes, lenkai dalį, žydai ar rusai nei vienos. Beveik nėra abejonių, kad Rusija suskubtų ginti savo tėvynainių nuo diskriminacijos, taip pat ir reikalauti tokios teisės rusams Latvijoje. A.Nikžentaitis mėgina atmesti šią problemą, sakydamas, kad Lietuvoje nesiūloma įteisinti kirilicos. Argumento trumparegiškumas glumina: valstybės pagal tai, kokios mažumos jose gyvena, taiko patį principą, o ne konkrečią kalbą. Latvijos kalbininkai ir politikai Lietuvą dėl to ne kartą perspėjo. Tačiau šios grėsmės A.Nikžentaičio nedomina.
Argumento trumparegiškumas glumina: valstybės pagal tai, kokios mažumos jose gyvena, taiko patį principą, o ne konkrečią kalbą. Latvijos kalbininkai ir politikai Lietuvą dėl to ne kartą perspėjo.
Draugystė su Lenkija
Labiausiai jį ir kitus „trijų raidžių“ šalininkus domina draugystė su Lenkija. Visi kalbiniai, teisiniai, loginiai ir politiniai argumentai yra nusveriami vienintelio Lenkijos reikalavimo. Ar naujoji Lenkijos valdžia to reikalauja, nėra taip akivaizdu: G.Kirkilas teigia, kad taip, V.Pranckietis – kad ne. Darykime prielaidą, kad iš tiesų reikalauja, kaip teigia A.Nikžentaitis. Lietuvą tai pastato prieš nuolaidžiavimo politikos dilemą. Santykius ši nuolaida pagerins tik tuo atveju, jei a) Lenkija kaip didvalstybinės sąmonės šalis nebando mūsų nuolankumo spaudimui; b) Lenkija netaiko Lietuvai dvigubų standartų, t. y. reikalavimas objektyvus; c) Lenkija nesivadovauja LLRA kaip galutiniu vertintoju, ko iš tiesų reikia Lietuvos lenkams; d) Lietuva nesugriaus santykių savo pozicija kitais, Lenkijai dar svarbesniais klausimais. Sąrašą būtų galima tęsti, bet sustokime čia. Pirmasis klausimas kiek spekuliatyvus. Tiesa, Lenkija yra suformavusi, deklaravusi ir vykdo kresų politiką, nepripažįsta Vilniaus okupacijos ar Armijos Krajovos nusikaltimų, taigi jokia prasme nerodo geros valios gerinti santykius, priešingai, bendrauja ultimatyviais reikalavimais. Tačiau skeptikui tai jokia prasme neįrodo blogos Lenkijos valios ir raidžių klausimo dirbtinumo.
Antruoju klausimu viskas daug aiškiau. Nors didžiulės lenkakalbių bendruomenės kitose kaimyninėse šalyse – Vokietijoje, Latvijoje, Baltarusijoje – neturi jokios teisės į paso įrašus lenkų kalba, Lenkija dėl šio klausimo nė vienai kitai kaimynei pretenzijų neturi, priešingai, prieš kelerius metus gyrė lenkų padėtį Latvijoje. Už geriausią pasaulyje lenkiško švietimo tinklą ir privilegijuotą lenkakalbių mokyklų finansavimą Lietuva pagyrimų nesulaukia. Toks dvigubas standartas savaime signalizuoja, kad problema yra ne „teisėje“ rašyti nevalstybine kalba, o pačioje Lietuvoje. Reikalavimas dėl neaiškių priežasčių skirtas Lietuvai ir tik Lietuvai.
Dar daugiau, reikalavimas nėra nei objektyvus, nei pagrįstas. Niekur pasaulyje nėra įtvirtinta teisė rašyti pasuose vardą ir pavardę nevalstybine kalba. Priešingai, jokia Vakarų šalis tokios teisės nesuteikia. Pamėginkite įsirašyti „-čiūtė“ JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Danijos, Norvegijos, Ispanijos ar kurios kitos brandžios demokratijos Vakarų šalies pase. Jums nepavyks. Tokios teisės nenumato nei Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, nei Europos Žmogaus teisių teismo išaiškinimai. Nenumato jos ir 1994 metų Lietuvos–Lenkijos sutartis, kurios 14 straipsnis nurodo, kad vardai ir pavardės rašomi pagal tautinės mažumos kalbos skambesį, kas Lietuvoje ir daroma, neverčiant Tomaševskio į lietuvišką Tamašauską. Visą tai žinanti Lenkija puikiai supranta savo reikalavimų neobjektyvumą ir nekelia jų kitoms šalims. Prieš išpildydami tokį vidaus reikalus diktuojantį reikalavimą mažų mažiausiai turėtume atsakyti, kodėl jis taikomas tik mums.
Pamėginkite įsirašyti „-čiūtė“ JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Danijos, Norvegijos, Ispanijos ar kurios kitos brandžios demokratijos Vakarų šalies pase. Jums nepavyks.
Trečiuoju klausimu taip pat tenka nusivilti. Lenkijoje keičiasi valdžios, tačiau visada išlieka principas, jog apie Lietuvos lenkų teisinę padėtį ir (ne)pažeidžiamas teises sprendžiama pagal tai, kokią žinią transliuoja Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Kaip žinia, ši partija egzistuoja ir išsaugo populiarumą kurstydama konfliktą ir apgultos tvirtovės jauseną Lietuvos lenkų bendruomenėje. Kol „lietuviai blogi“, tol bus balsuojama tautiniu pagrindu. Dėl to sutaria ir tautininkai, ir liberalai. Nesutariama dėl reakcijos ir to, ar tokių „pažeidžiamų teisių“ LLRA išras ir daugiau, ar nuolaidos galėtų baigtis, tarkime, asmenvardžių įteisinimu. Bandymai sakyti, kad reikalavimai („teisių pažeidimai“) bus begaliniai, taigi ir Varšuva niekada nebus patenkinta Lietuvos lenkų padėtimi, dažnai susilaukia ironiškų šypsenų ir kaltinimų paranoja. „Autonomijos nebebus“ – kartojama. Tačiau pati LLRA savo 2016 metų rinkiminėje kampanijoje įrašė, kad sieks Lietuvos lenkams panašių teisių, kokias švedų bendrija turi Suomijoje. Nusitaikyta aukštai, nes švedai Suomijoje yra kone daugiausiai teisių pasaulyje turinti tautinė bendrija: švedų kalba yra antra valstybinė kalba, švedai turi teritorinę, kultūrinę ir švietimo autonomiją, atskirą karinę mobilizaciją ir kitas privilegijas. LLRA aiškiai deklaravusi tokius tikslus. Kiekvienas siūlantis nusileisti vardan gerų santykių su Lenkija, turi suprasti, kad einant šiuo keliu laukia būtent toks reikalavimų ir „pažeidžiamų teisių“ sąrašas. D.Razauskas neseniai taikliai palygino šią situaciją su vaiko bandymu saldainiais pelnyti kiemo vaikų draugystę. Moralas visada tas pats – jeigu draugystei reikia saldainių, iš anksto aišku, kad saldainių niekada neužteks.
Galiausiai ketvirtuoju klausimu, Lietuva renkasi labai sudėtingą laviravimą: vienu metu dalinti nuolaidas dėl Lietuvos lenkų padėties ir atvirai eiti prieš Lenkiją jos valdžiai svarbiausiais ES ateities klausimais. Lenkijos valdžia yra nuolatinės Europos Komisijos ir europarlamentarų kritikos objektas. Neseniai Lenkijos vidaus reikalų ministras pareiškė, kad migrantų priėmimas padarytų daugiau žalos Lenkijai nei Europos Sąjungos sankcijos. Tai atvirai mesta pirštinė Briuselio diktuojamiems sprendimams esminiais sienų apsaugos klausimais. Višegrado šalys taip pat atvirai pasisako už ES reformavimo, o ne gilesnės integracijos ar dviejų greičių Europos būtinybę. Visais šiais klausimais Lietuva tyli arba atvirai stoja prieš Lenkiją. Kiek draugystės Lietuvai gali pelnyti nuolaida dėl vienos lenkams aktualios raidės, kai tuo pačiu metu atvirai veikiama prieš Lenkijos ginamą valstybingumo ir apskritai Europos viziją?
Lietuvos moterys ir emigracija
Žvelgiant liberaliai, t. y. valstybę suvokiant kaip apsaugos ir paslaugų tiekėją savo piliečiams, galima suprasti Lietuvos pilietybę gavusių užsieniečių ar už užsieniečių ištekėjusių moterų argumentą. Tai siaura gyventojų grupė, kuriai paso įrašas iš tiesų nėra vien užgaida, o iš tiesų gali kelti praktines problemas, kai nesutampa pavardės vyro ir žmonos pasuose. Žvelgiant neliberaliai, Europoje tokios išimties dauguma šalių nenumato ir dėl to nekyla jokios problemos, už lietuvių ištekėjusios moterys neatsisako Prancūzijos ar Norvegijos pilietybės. Tačiau Konstitucinio teismo įgaliota kalbos komisija į šį klausimą pažvelgė liberaliai ir padarė išimtį būtent šiai siaurai gyventojų grupei, leisdama tik jiems ir jų vaikams leisti rašyti pasuose nevalstybine kalba.
A.Kubilius su G.Kirkilu apsimetė teisiškai neraštingais ir tą siaurą išimtį išplėtė iki visų Lietuvos kitataučių. Jų projekte nurodyta, kad nelietuviškų įrašų teisė suteikiama visiems turėjusiems kitos šalies pilietybę ar jeigu kitos šalies pilietybę turėjo jų protėviai. Nėra abejonių, kad kadangi SSRS buvo kita šalis, visi Lietuvos lenkai ir kitų tautybių gyventojai galės naudotis trimis raidėmis, nors kalbos komisija to visiškai neleido. Neatsitiktinai G.Kirkilas kartoja, kad nėra jokio reikalo kreiptis kalbos komisijos išvados jų projektui, nors Konstitucinis teismas numatė tokią prievolę. Jei komisija nepakeis savo nuostatų aukštyn kojomis, neigiamas išvados iš anksto aiškios. Tačiau visiems draugyste su Lenkija susirūpinusiems politikams pasirodė itin patogu pamėginti pasislėpti po būrelio už užsieniečių ištekėjusių moterų sijonais. A.Nikžentaitis šiai kompanijai siūlo dar gudresnę išeitį: abejoti kalbos komisijos teise spręsti asmenvardžių klausimą. Šis pasiūlymas – teksto perlas, nes juo autorius siūlo nepaklusti (ar galbūt apskritai neigia) Konstitucinio teismo išaiškinimui, kuris ir suteikė komisijai tokius įgaliojimus.
Vertinant normatyviai, jeigu Lietuvos piliečiai gali palikti Lietuvą dėl to, jog negali įsirašyti pase norimos asmenvardžio formos, Lietuvos kaip idėjos ir prisirišimo objekto apskritai nėra.
Dar įdomesnis A.Nikžentaičio teiginys, kad pasuose neįteisintos kitų kalbų raidės stumia Lietuvos moteris, lenkus, o gal ir kitus žmones, matančius šią neteisybę (?) į emigraciją. Tokią teoriją tenka girdėti pirmą kartą ir ji priverčia atsisėsti. Tikėtina, kad šis argumentas įeis į Lietuvos politinės minties istoriją. Vertinant normatyviai, jeigu Lietuvos piliečiai gali palikti Lietuvą dėl to, jog negali įsirašyti pase norimos asmenvardžio formos, Lietuvos kaip idėjos ir prisirišimo objekto apskritai nėra. XX amžiaus išeiviai Lietuvą palikdavo, nes joje grėsė trėmimai ir mirtis. XXI a. emigrantai išvažiuoja varomi bado ir socialinės atskirties, negalėdami užsidirbti pagal savo gebėjimus ir išsilavinimą. Pilietinio bejėgiškumo jausmas, netikėjimas geresne ateitimi, pajamos ir nelygybės žirklės yra tie veiksniai, dėl kurių pagal daugumą tyrimų žmonės palieka Lietuvą. Šių veiksnių įtaka būtų mažesnė, jei šalyje egzistuotų prisirišimą ir bendrumo jausmą ugdantis patriotinis auklėjimas, tačiau problemą išspręsti gali tik iš esmės pakeista šalies ekonominė ir socialinė politika.
Nesena apklausa parodė, kad dauguma žmonių sako, jog neemigruotų, jei Lietuvoje uždirbtų 1000–1500 eurų. Bent apatinė suma kaip vidutinis atlyginimas pagal šalies BVP vienam gyventojui Lietuvoje yra įmanoma jau dabar, tereikia pakeisti mokestinę sistemą ir sukuriamos vertės pasiskirstymo principus. Tai ypač aktualu ir Lietuvos lenkams, kurie pagal Rytų Europos Studijų Centro atliktą studiją, kartu su rusais yra tos visuomenės grupės, kurių ištikimybė Lietuvai ir prorusiškumas tiesiogiai priklauso nuo socialinės padėties: kuo mažesnės Lietuvos kitakalbių pajamos, tuo lengviau jie pasiduoda užsienio propagandai ir mažiau tapatinasi su Lietuva. Sunku suprasti, kokią svarbą čia gali turėti W, kaip minėta, apskritai svarbi tik 15 proc. lenkakalbių gyventojų.
Geresnė Lietuvos vizija?
Prieš metus DELFI portale teko klausti: „Ar nėra taip, kad didelė dalis vadinamosios „w“ šalininkų to nori visai ne dėl šventos draugystės su Lenkija, o vedini gilesnio užsidegimo naikinti visa, kas uždara, „atsilikę“ ir etnocentriška? Dar konkrečiau, ar tai nėra elementarus atvejis platesnės kovos už kairiųjų intelektualų visoje ES populiarinamą sampratą atviros pilietinės tautos, kurios nariais tampa kas tik save tokiais laiko ir kuriai lietuvybė (kalba, papročiai, simboliai, tautos istorinis pasakojimas ir t. t.) neturi jokios išskirtinės, valstybės pripažįstamos vertės kitų tautinių kultūrų atžvilgiu. Jokia naujiena, kad labai daug kas Lietuvoje seniai viešai ragina esamą politinę lietuvių tautą pakeisti tokia betaute atvira visuomene, atsisakyti principo, jog Lietuvos valstybė yra visų pirma lietuvių tautos namai, kur, gerbdami jos įsteigtas normas, gali lygiomis teisėmis gyventi kitų tautų atstovai.“
Pasirinkdami, ar vykdyti „zadaniją“, mes neišvengiamai atsakysime į klausimą, ar esame suvereni tauta, kuri pati priima vidaus politikos sprendimus. Taip pat mes atsakysime į klausimą, kiek daug esame pasiruošę aukoti dėl didesnio kiemo draugo draugystės.
Šiandien A.Nikžentaitis savo penktuoju argumentu į šį klausimą davė labai aiškų teigiamą atsakymą. Jis rašo: „Debatai dėl raidžių dabartinėje Lietuvoje yra dviejų grupuočių susidūrimo paliudijimas. Pirmoji pasisako už Lietuvą, atvirą pasauliui, ji pripažįsta naujas realijas, ieško draugų, o ne priešų pasaulyje ir bendrapiliečių tarpe. Antroji pasisako už „urvines“ vertybes, grindžiamas „ne“ ir „už“ – neleisti, uždrausti, reguliuoti, bausti. Tos grupuotės nariai „sėdi apkasuose“ ir nemato globalaus pasaulio sukelto pokyčių“. Jeigu dėl kokių nors priežasčių esate prieš w įteisinimą, jūsų vertybės „urvinės“ ir „sėdite apkasuose“. Gaila, kad autorius dviejų Lietuvos vizijų nedetalizuoja, tačiau tikėtina, kad Lietuvoje artimiausiais metais netrūks tekstų atviros Lietuvos vizijai išplėsti. Būtent atvirumas pasauliui kaip priešstata „uždarai“ tautinei valstybei, tikėtina, yra galutinis ideologinis tikslas, varantis į priekį pastangas liberalizuoti šalyje galiojančius įvairiausių tapatybės aspektų, tačiau visų pirma kalbos įstatymus. Istorija lėmė, jog kaip ir viso Vidurio Rytų Europos regiono tautų, lietuviškosios tapatybės centre yra kalba. Norint sukurti „atvirą pasauliui Lietuvą“ pradėti taip pat reikia nuo kalbos klausimų. Kuo labiau „urvinė“ Lietuva tam prieštarauja, tuo aiškiau naujo atviro pasauliui žmogaus kūrėjams, kad pataikyta į teisingą nervą.
„Trijų raidžių“ klausimą tad reikėtų suprasti platesniame valstybingumo vizijos kontekste. Pats A.Nikžentaitis mums nurodo šią krypti. Santykyje su Lenkija valstybingumo klausimas skleidžiasi kaip suverenumo ir politinės laisvės klausimas. Pasirinkdami, ar vykdyti „zadaniją“, mes neišvengiamai atsakysime į klausimą, ar esame suvereni tauta, kuri pati priima vidaus politikos sprendimus. Taip pat mes atsakysime į klausimą, kiek daug esame pasiruošę aukoti dėl didesnio kiemo draugo draugystės. Lietuvos politikai dėl šios draugystės jau antrą Seimo kadenciją prievartauja Konstituciją iš pradžių per Konstitucinį teismą, o šiam neatlaikius – per Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Tai primena, kad iš tiesų aukojama net ne kalba, o būtent tautos valia priimta Konstitucija. Jeigu galime paminti Konstituciją ar „pritempti“ jos aiškinimą (neatmestina galimybė) tam, kad įtiktume kaimynų norams, jeigu galime priversti visus piliečius mokytis visų lotyniško pagrindo kalbų taisyklių, ir taip prisitaikyti prie kitataučių mažumos, jokia prasme nesame verti vadintis politine tauta. Vien bandymai tai daryti liudija mūsų iš esmės ikipolitinę būklę.
Ištrūkę iš SSRS taip ir nespėjome tapti savarankiška, save kuriančia ir tautos interesus ginančia valstybe. Valstybe, kokia yra ta pati Lenkija, kad ir kas ten būtų valdžioje.
Ištrūkę iš SSRS taip ir nespėjome tapti savarankiška, save kuriančia ir tautos interesus ginančia valstybe. Valstybe, kokia yra ta pati Lenkija, kad ir kas ten būtų valdžioje. Neturėjome ir neturime tokio lygio politikų nei iš jų pareikalauti sugebančių piliečių. Pasirinkę atviros (taigi multikultūrinės, skirtumus, kolektyvinius tapatumus, draugo ir priešo santykius neigiančią) Lietuvos viziją, galime taip ir nespėti įžengti į politinę būklę.
A.Nikžentaičio siūlomas pasirinkimas iš tiesų egzistuoja. Ir „urvinė uždara“ Lietuva ne veltui yra juodinama ir karikatūrinama tokiais epitetais. Net labiausiai valstybinę sąmonę praradęs pilietis, ypač mokslininkas, supranta ar nujaučia, kad visame pasaulyje kiekviena valstybės egzistuoja jas sukūrusios tautos gerovei ir išlikimui užtikrinti. Nesunku atspėti, ar susigundys atviros Lietuvos vizija tauta, per ketvirtį amžiaus atvirajame pasaulyje praradusi ketvirtį savo piliečių. Mįslingasis atvirumas Lietuvai ir kitoms mažoms, socialiniai silpnoms šalims reiškia paprasčiausią išnykimą. Visai kaip numatė globalios Lietuvos vizija 2030. Džiugu, kad „trijų raidžių“ klausimą su valstybės vizijos klausimu susiejo pats profesorius A.Nikžentaitis. Iš tiesų, belieka rinktis.
