Rudnosiukas ir kėkštė
Kartą į Rudnosiukiškių girią atskrido kėkštė, vardu Rūtka, ir pradėjo kėkšti visiems ant galvų. Atsitūpdavo ant pačios apačiausios šakos ir kėkšdavo. Ir ką sau manote – apkėškė praktiškai visus miško žvėrelius – ir kiškius, ir lapes, ir rudnosiukus, ir netgi vilką! (Beje, kėkštės vardas atsitiktinis, neturintis nieko bendra su kieno nors kur nors įsivaizduojamais paukščiais).
Netrukus tojo kėkštės nutupėto medžio Rudnosiukiškių žvėreliai ėmė lenktis net iš tolo. Net ežys ir tas... Tai pamačiusi, kėkštė supyko ir nusikeikė riebiai it koks lašinys:
– Blindė ežys!... Surasiu ir apkėkšiu iki ausų. Ne dėl tokių Rudnosiukiškių kovojome!
Skriedama pamatė takeliu linguojantį Ežį ir nusileidus ėmė kėkšt iš paskutiniųjų, bet... tik savo kėkštamąją susibadė ir dar labiau supyko. Skrieja grieždama toliau ir mato po savimi dar neapkėkštą Rudnosiuko namą. Kaipmat nusileido, išspyrė koja duris ir šaukia smailiu balseliu:
– Nagi...
– Namuose nieko nėra! – pasigirdo tykus balselis iš po lovos.
– Gražiuoju kėkšim ar piktuoju? – neatstojo Rūtkelė.
– Gražiuoju, – tarė iš palovio išlindęs Rudnsosiukas, nusigandęs, žemai nuleidęs galvą.
Jau pusė Rudnosiuko apkėkšta buvo, jau buvo vargšelis praktiškai beuždūstąs... Tik staiga jis išvydo prie durų stovintį šluotkotį! Stvėrė nevilties pagautas ir minėtąją Rūtką užkišo. Sulig tuom judesiu Rūtka tuoj paplonino liežuvį:
– Būk geras, ištrauk tą šluotkotį!
– O kodėl? – dėl visa ko pasiteiravo Rudnosius.
– Nes elgiesi kaip paskutinė kėkštė!
Bet Rudnosiukas jos grasinimų nepabūgo ir šluotkočio neištraukė. O Rūtkelė storėjo, storėjo, kol nebesusitūrėjo ir sprogo it tyras pavasario pumpuras. Miške kaipmat pragydo paukščiai, ėmė žyst žibutės ir gyvenimas tiesiog kuste atkuto. O kėkštė susirinko sprogmenas, nusinešė namo, ir guodžiasi mylimiausiam kėkštui:
– Matai, Januti, ką jie su manim padarė!
– Ką padarė... – nustėro tas, – kaip padarė?
– Šitaip šitaip, va ir va kaip.
– Taip tau ir reikia, – nuleido negirdom kėkštas ir uždengė dangtį.
