Šiais laikais įtakingi paveikių gyvenimo istorijų/pasakų kūrėjai, gebantys formuoti mūsų nuomones viešojoje erdvėje, vadinami „įtakotukais“. Arba influenceriais. Kartais jie turi paprastą tikslą – pareklamuoti prekę ar paslaugą. Bet kartais imasi ir kilnesnės misijos – vesti savo įtakojamų avelių bandą link brandesnės, sąmoningesnės ar draugiškesnės visuomenės.
Per „įtakotuko“ prizmę žvilgterėję atgal, galime užsiduoti klausimą – o kokią viešų ryšių akciją norėjo atlikt/atliko pasakos apie Eglė Žalčių karalienę kūrėjai? Kodėl tokia žiauri ir beviltiška pasaka buvo sukurta? Ko buvo/yra siekiama prieš miegą ją sekant pašiurpusiems vaikams? Ir ar pasisekė/sekasi to siekto tikslo pasiekti?
II
Pirmiausia derėtų išsiaiškinti, apie ką byloja pasaka „Eglė Žalčių karalienė“. Papasakotos legendos rezultatas – Eglės broliai žiauriai nužudo savo svainį Žilviną.
Dažniausia žiaurumas atsiranda tradicijos atnaujinimo laike, seno/naujo sandūroje, atsiradus sąmonės modernizatoriui, kuris ir paaukojamas nekeistinos tradicijos vardan. Paradoksalu, bet tik tada (praliejus kraujo auką) tradicija ima keistis.
Taigi, pasakoje paaukojamas Žilvinas. Eglė, negalėdama pakelti šios tragedijos, sau ir savo vaikams atima žmogiškąją gyvastį, save ir savo vaikus paversdama medžiais. Savotiškai prasikeikia, pereidama į kitą gyvybės formą – sumedėja, kad mažiau skaudėtų.
Dažniausia žiaurumas atsiranda tradicijos atnaujinimo laike, seno/naujo sandūroje.
Tai pasaka apie žiaurumą, kurio visais laikais buvo, yra ir bus. Kokios to žiaurumo priežastys – turbūt kiekvienas laikmetis sukuria savąsias. Karo metu nekenčiama priešų, taikos metu – savųjų. Taip jau yra: praeities pasakos kalba dabarties lūpomis, tik tada ji tampa suprantama ir aktuali.
Pavyzdžiui, garsus teatro režisierius O.Koršunovas statydamas spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ – Žilvino asmenyje matė net ir pabėgėlį, svetimtautį, atvykusį prieglobsčio.
III
Pasakoje „Eglė Žalčių karalienė“ kalbama apie bendražmogišką, visiems suprantamą ir pažįstamą neapykantą kitokiam. Neapykantą svetimam, nematytam, išmintingesniam. O gal daugiau galių turinčiam. Pasaka neįrėminta jokiame istoriniam laike, ji amžina, kaip ir neapykanta Kristui, kitiems šventiesiems bei kankiniams, nešusiems kitokio, geresnio, teisingesnio ir meilingesnio gyvenimo viltį.
Galima įtarti, kad šios istorijos atsiradimas (panašiai kaip ir daugelio žiauriųjų lietuviškų pasakų – pvz. „Sigutė“ ar pan.) – yra sąlygotas noro nuimti rožinius akinius, ir į pasaulį pažvelgti niūriomis skeptiko ar pesimisto akimis. Deja, realybė tokia, kad net artimiausias žmogus (brolis), pasikeitus istorinėms aplinkybėms, dingus kontrolei – gali tave išduoti, nužudyti tavo vyrą, žmoną, kankinti tavo vaikus. Ir tas demoniškas pasaulis turi būti pažinus bei atviras net ir vaikams, kad „neužsiliūliuotų“ gyventi vien ilgai ir laimingai. Galbūt vaikai, skaitę šią pasaką, bus labiau psichiškai pasiruošę sukrėtimams, negu tie, kurie augo vien gėlytėm ir teletabiais besigrožėdami. Karo, bado, epidemijų ar kitokių pasaulinių negandų metais tokie tekstai tampa itin svarbūs. Gal jie ir buvo sukurti tokiuose laikuose arba tokiems laikams?
IV
Norint suprasti pasakos esmę, reikia bandyti suprasti – kas mums (asmeniškai, arba mūsų bendruomenei, tautai) yra Žilvinas, žaltys.
Senuosiuose tikėjimuose žaltys – tai antgamtinė būtybė, dievybė, kurios žudyt nevalia.
Antai metraščiuose aprašoma, kaip į Lietuvą atvykęs misionierius Jeronimas žudė žalčius ir sudegino viešai, išgriovė aukurus, kirto protėvių garbinamus medžius – ąžuolus. Tada būrys verkšlenančių moterų nuvyko pas didįjį kunigaikštį Vytautą ir skundėsi, kad dievams atimta būstinė, iš kur jie gaudavę lietų ir gerą orą. Dabar jos nebežiną kur ieškoti Dievo, kuriam nebebūsią buveinės. Vytautui buvo pareikšta, kad žmonės greičiau išeisią iš savo tėvynės, apleisią namus, negu išsižadėsią senosios tikybos. Sujaudintas kunigaikštis liepęs Jeronimui dingti iš to krašto.
Mūsų protėviai manė, kad žalčiai – tai požemių valdovai, gyvulių gydytojai. Galbūt dėl to žmonės žalčius laikė namie, maitino, aukojo jiems gaidžius, viščiukus. Ypatingą pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos.
Mūsų protėviai manė, kad žalčiai – tai požemių valdovai, gyvulių gydytojai.
V
Įdomus ir Žilvino vardas – mūsų ausiai turbūt artimiausias garsų ir raidžių sąskambis būtų žodyje „milžinas“. Didesnis ir pranašesnis už mus, tai yra – dievas. Juo labiau, kad mūsų Žilvinas yra visur esantis: gebantis gyventi ir jūroje, ir ant žemės, gebantis keisti savo pavidalus – nusimesti žalčio aprėdą ir tapti žmogumi.
Taigi, turime mitą apie protėvių dievą, kuris pasiaukojo (buvo žmonių paaukotas) – idant žmonės sužinotų daugiau apie rojų, apie amžinybės gyvavimą (Gintaro pilį) ir ten veikiančius meilės bei pagarbos principus.
Jei lygintume su krikščionybės idėja apie Didįjį Sekmadienį prisikėlusį nukankintą Dievo sūnų, tai Žilvino istorijoje aiškiai trūksta būtent šios paskutinės grandies – Vilties. Prisikėlimo.
Mūsų liūdnoji pasaka baigiasi tarsi per Didįjį Penktadienį, kai Kristų prikalė prie kryžiaus ir nukankino.
Vėl klausimas: ar tokia pasakos pabaigos neviltis yra sąmoninga? Kokia jos prasmė/žinia – gal tenka/teks prisikelt patiems, idant prikeltume savyje miegantį sukapotą Žilviną. Niekas už mus neprisikels, ir nenukeliaus iki Didžiojo Sekmadienio.
VI
Tokios ir kitokios (truputį „šventvagiškos“) mintys vedė ir mane, kuomet rašiau apysaką „Žalčių karalienė“. Svarsčiau sau, ar turi rašytojas teisę perrašyti, pagerinti lietuvių liaudies pasaką, kad joje liktų mažytė properša vilties?
Mūsų liūdnoji pasaka baigiasi tarsi per Didįjį Penktadienį, kai Kristų prikalė prie kryžiaus ir nukankino.
Knyga atsirado pradėjus fantazuoti apie filmą: o kokį galėtume sukurti filmą apie Eglę ir jos mylimą Žilviną? Animacinį turbūt įsivaizduotume nesunkiai – su milžinišku žalčiu, išnyrančiu iš jūros. Paskui sumažėjančiu, kad tilptų į Eglės marškinėlius, numestus ant jūros kranto. Nusimetančiu odą ir pavirstančiu žmogum.
Tačiau žymiai sunkiau būtų įsivaizduoti vaidybinį filmą: reikėtų kompiuteriais piešti jūrų milžiną arba gamintis milžinišką robotą/lėlę.
VII
Pradėjau fantazuot apie pagrindinį filmo personažą – Žilviną. Visų pirma pabandžiau suvokti jį kaip realų, tikrą žmogų. Tokį kaip mes. Gal tik truputį geresnį, drąsesnį, gabesnį, kai kada stipresnį. Nebijantį mirties.
Tada prisiminiau Lietuvos partizanus, kurie kaip ir žalčiai – keitė odą, t.y. – dėvėdavo partizano uniformą, bet kartais rengdavosi ir paprastais kaimiečių rūbais, kad niekas neatpažintų. Jie buvo nakties gyventojai, beveik nematomi, gyvenantys bunkeriuose. Jie buvo truputį „labiau“ negu mes, negu paprasti žmonės, nes nebijojo mirti, kas paprastam žmogui yra rimta apsisprendimo (ir panaikinto/sumažinto savisaugos instinkto) problema.
Tad partizanai pasirodė panašūs į Žilviną – ši mintis ir paskatino perrašyti žinomiausią lietuvių liaudies pasaką į pokarį, vieną šiurpiausių laikotarpių naujausioje mūsų istorijoje.
Eglė liko kaip ir pasakoje buvus pajūrio kaimelio žvejų duktė, tik veiksmas persikėlė į 1944/1945-uosius metus, kai Lietuva buvo antrą kartą okupuota Sovietų Sąjungos ir prasidėjo miško brolių – partizanų pasipriešinimas.
Sunkiausia buvo sugalvoti, o kur knygos/istorijos realybėje galėjo būti Gintaro pilis. Skaitant partizano Vokietaičio prisiminimus, galima rasti žinių, kad pirmaisiais pokario metais partizanai (ir jiems padedantys) dar galėjo laiveliais nuplaukti į Švedijai priklausančią salą Gotlandą, Baltijos jūroje. Ir iš ten parsigabenti ginklų, medikamentų.
Ši sala mano knygoje ir tapo Gintaro rūmais, kur Žilvinas priglaudė savo žmoną Eglę. Tik skirtingai negu pasakoje – jis pats grįžo į Lietuvą tęsti kovos.
Panašią istoriją galime rasti garsaus partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto biografijoje, kai kirtęs (Geležine vadinamą) Sovietų Sąjungos sieną į vakarus, Daumantas atsidūrė Švedijoje, Vokietijoje. Paskui Prancūzijoje pamilo ir vedė Nijolę Bražėnaitę, tačiau grįžo į Lietuvą žūti, pas likimo brolius.
VIII
Knygos pabaigoje, kai Eglė su vaikais susisprogdina, papuolusi į priešų apsuptį, jie pavirsta medžiais – jų žūties vietoje artimieji (Eglės brolių vaikai) pasodina medžius. Toks buvo realistiškas mito „vertimas“ į kino arba literatūros kalbą.
O tuose priešais (stribais) virtusių brolių vaikuose, sodinančiuose medžius tetos Eglės ir pusbrolių/pusseserių (Ąžuolo, Uosio, Beržo ir Drebulės) žuvimo vietoje – ir buvo šios knygos Sekmadienis.
Tad knygoje Žilvinas prisikelia medžiu, žilvyčiu. Ir Eglė su vaikais atgyja – bet nebe tiesiogiai, o mūsų širdyse. Kai pavargstam nuo žiaurumo, kai atsisakom jo, kai nuo karybos pereinam prie kūrybos. Taikos sąlygose tai itin svarbus apsisprendimas.
Įdomu paklausti savęs šios civilizacijos saulėlydyje – kas bus po mūsų?
IX
Jeigu būčiau įtakotukas, galvočiau, kad pasaka apie Žilviną ir Eglę aktuali ir dabar. Nes broliai su „kruvinomis dalgėmis“ vis dar pasiruošę artimųjų egzekucijoms. Istorijos ratai sukasi toliau, o pamokos niekaip neišmokstamos. O jus šios dienos Žilvinu gali tapt bet kas – šviesuolis, visuomenės lyderis, keistuolis, visuomenės autsaideris, kitos tautybės žmogus (kaip kažkada buvo masiškai išnaikinti Lietuvos piliečiai žydai). Taip pat kitokios seksualinės orientacijos žmogus. Ir kiekvienas iš mūsų.
P.S.
Mituose apie anksčiau egzistavusias civilizacijas minimi atlantai, kadaise gyvenę nūnai nugrimzdusioje Atlantidoje.
Rašoma, kad tai buvo padarai, gerokai didesni už mus (milžinai), galėję gyventi ir vandenyje, ir ant kranto.
Gal ši mūsų pasaka siekia tuos mitinius laikus, kai viena šalia kitos dar egzistavo dvi civilizacijos – nykstanti milžinų ir ateinanti nebemilžinų. Vėliau milžinų nebeliko.
Likome mes.
Įdomu paklausti savęs šios civilizacijos saulėlydyje – kas bus po mūsų? Prisikels ir išliks didesni, ar dar labiau sumažėsime.
(tekstas buvo rašytas „Lietuvos banko“ užsakymu, išleidus proginę monetą „Eglė – žalčių karalienė“)
