Pagrindinių partijų rinkimines programas galima suskirstyti į tris kategorijas.
Pirmoje grupėje yra tų partijų programos, kurios, atrodo, pačios susipainiojo. Sako, kad skatins investicijas. O čia pat siūlo daug sprendimų, kurie jas atbaidytų. Partija „Tvarka ir teisingumas“ dėl investicijų pakankamai lakoniška. Pirma, siūloma kartu su privačiais investuotojais plėtoti komunalinio būsto programas bei pritraukti užsienio ir vietos investuotojus keičiant teisinę bazę taip, kad Lietuva pakliūtų į laisviausių pasaulio ekonomikų dešimtuką.
Tačiau programos investicijų dalį ir kitas dalis turbūt rašė skirtingi žmonės. Labai įdomu, kaip partija planuoja patekti į tą laisviausių pasaulio ekonomikų dešimtuką, kai tuo pat metu planuoja įkurti valstybinį banką, įvesti progresinius mokesčius, sureguliuoti kainas (pieno ir kitų maisto produktų) bei įvesti naujus mokesčius bankams ir prekybos centrams.
Tai puikus politinio susidvejinimo pavyzdys. Kai galvojama apie investicijas, tarsi ir deklaruojama tiek jų svarba, tiek palankios jos sąlygos. O kai galvojami būdai kitoms problemoms spręsti, viskas apsisuka 180 laipsnių kampu ir primąstoma tokių priemonių, kurios Lietuvą padarytų šalimi, kurioje investuoti norėtų tik nuostolių fanatikai.
Labai įdomu, kaip partija planuoja patekti į tą laisviausių pasaulio ekonomikų dešimtuką, kai tuo pat metu planuoja įkurti valstybinį banką, įvesti progresinius mokesčius, sureguliuoti kainas bei įvesti naujus mokesčius bankams ir prekybos centrams.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kaip ir visi kiti, žada skatinti investicijas, darbo vietų kūrimą regionuose, gerinti sąlygas tiesioginėms užsienio investicijoms. O šalimais mini, kad reikia ilgainiui įvesti progresinę mokesčių sistemą, įkurti valstybinį prekybos alkoholiu monopolį ir valstybinį banką. Nesigilinant į tai, iš kur toks valstybinis bankas gaus pinigų, paskolų dalinimas ne rinkos sąlygomis „labiau nusipelniusiems” nėra joks investicijų skatinimas.
Tad norima ir investicijų ir antiversliškos politikos vienu metu. Tai logiškai skambėti gali nebent partijos rinkiminėje programoje.
Antroje grupėje yra programos, kurios investicijų pritraukimą mato daugiausia per valdžios išlaidas. Pavyzdžiui, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkiminėje programoje žadama pritraukti iki 140 smulkaus ir vidutinio dydžio gamybą vykdančių užsienio kapitalo įmonių, aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiose ūkio srityse žadama sukurti per 54 tūkst. naujų gerai apmokamų darbo vietų, į Lietuvą taip pat žadama atvesti daugiau įvairaus dydžio paslaugų centrų. Skamba puikiai. O kaip tai pasiekti?
Siūloma padengti dalį investicinių kaštų Lietuvą kaip galimą plėtros kryptį svarstančioms pasirinkti didžiosioms pasaulio korporacijoms, sukurti stiprius ir gerai finansuojamus IT akseleratorius, kuriuose atrinktos komandos galėtų įgyvendinti savo (verslo?) idėjas, siūlyti investuotojams patalpas LEZ‘uose. Visa tai norima daryti tiesioginiu valdžios įsitraukimu į verslo rėmimą ir biudžeto pinigais.
Tačiau programa būtų daug išsamesnė, jei būtų paaiškinta, kaip bus pagerintos investicinės aplinkos sąlygos. Juk nebūtina valdžiai visur pačiai tiesiogiai skatinti ir subsidijuoti, kad būtume patrauklūs.
Pasaulio ekonomikos forumo Konkurencingumo tyrimas parodė, kad ne biudžeto išlaidos labiausiai rūpi verslui ir užsienio investuotojams. Keturi labiausiai problemiški veiksniai verslui Lietuvoje yra susiję su mokesčių ir reguliavimo našta: mokesčių dydis, griežti darbo santykiai, neefektyvi biurokratija ir mokesčių administravimas. Tad keista, kad tokioje išsamioje programoje investicinės aplinkos gerinimui beveik neatsirado vietos – gal tai rodo, kad to ir nesiruošiama daryti?
Tad nestebina tai, kad strategiją pritraukti investicijas siejant su valdžios išlaidomis, atsiranda ir siūlymas didinti perskirstymą Lietuvoje, kuris, pasak konservatorių programos, yra „tiesiog per mažas“, ir kad partija siektų „ilgainiui padidinti ir Lietuvos mokesčių/BVP santykį“. O perskirstymo didinimas yra ne kas kita, kaip mokesčių didinimas. Tad susidaro itin paradoksali situacija. Investicijas ir verslą norima skatinti biudžeto lėšomis, tuomet tų lėšų pasidaro per mažai, o tuomet jau norima apmokestinti tas pačias investicijas ir verslą (jį pagal marksistišką argumentą pavadinus kapitalu).
Investicijas ir verslą norima skatinti biudžeto lėšomis, tuomet tų lėšų pasidaro per mažai, o tuomet jau norima apmokestinti tas pačias investicijas ir verslą.
O apie geresnes investicines sąlygas konservatorių programoje beveik nekalbama. Pavyzdžiui, siūloma per ketverius metus sukurti palankesnę aplinką rizikos kapitalo plėtrai Lietuvoje, yra keli smulkūs pasiūlymai mokesčių administravimo srityje.
Panaši situacija ir Lietuvos socialdemokratų partijos programoje. Ten, kaip visada – pažadai skatinti, remti, ir didinti. Atrodo, lyg ir deklaruojama, kad investicijos svarbu, bet mąstyme ką daryti, kad jų būtų daugiau – nepasistūmėta.
Žadama, kad Lietuva išsiskirs savo finansinėmis technologijomis, bus pritrauktos investicijos į regionus, pakilsime inovacijų reitinguose, bus padidintas šalies konkurencingumas ir skaitmeninės ekonomikos plėtra. Daug skambių žodžių. O kai reikia kalbėti apie priemones – šnipštas.
Verslo ir ekonomikos skatinimą socialdemokratai įsivaizduoja kaip pozityvų valdžios veikimą – t.y. jie rems verslo pradžią paskolomis ir palūkanų kompensavimu, kurs startuolių paramos programas, kurs darbdavių motyvacijos mechanizmus ir pan. Tokios priemonės ne tik daug kainuoja biudžetui, tačiau dažnai yra perteklinės ir nereikalingos, jei sukuriama investicijoms palanki mokesčių ir reguliavimo aplinka.
Tiesa, investicinei aplinkai gerinti socialdemokratai siūlo „garantuoti mokesčių sistemos stabilumą“. Tai yra puiki nuostata, mat tyrimai rodo, kad viena svarbių priežasčių, lemiančių kapitalo pasitraukimą iš Lietuvos yra sunkiai prognozuojama ir dažnai kintanti įstatyminė bazė. Tačiau tikėti, kad šio pažado bus laikomasi, sunku, nes šalia jo siūloma tą mokesčių sistemą ir keisti, pvz. įvesti ar didinti turto bei aplinkos tausojimo mokesčius.
Trečioje grupė yra investicijų atžvilgiu nuoseklesnės programos. Tai Darbo partija ir Liberalų sąjūdis. Darbiečiai investicijų srityje siekia plėsti investicijas į mokslinius tyrimus, gerinant investicinę aplinką, padidinti tiesiogines užsienio investicijas 25 proc. per 4 metus. Ši partija numačiusi keletą investicinės aplinkos gerinimo priemonių, tokių kaip įmonių reinvestuojamo pelno neapmokestinimas, „Sodros” lubų žeminimas, palanki teisinė aplinka dalijimosi ekonomikos įmonių skatinimui, mokesčių sistemos stabilumo didinimas, įgyvendinant, kad mokesčiai visada įsigaliotų ne anksčiau kaip po pusės metų.
Liberalų sąjūdis žada, kad iki 2020 m. padvigubins tiesioginių užsienio investicijų srautą ir investicijas, skiriamas moksliniams tyrimams, mokesčių lengvatomis siūlys skatinti „verslo angelų“ fondus. To siekiant, siūloma mažinti darbo jėgos tiek pelno apmokestinimą, neapmokestinti reinvestuojamo pelno, mažinti Sodros lubas, naikinti sukurtas kliūtis įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ir kt.
Tad jei iš tiesų siekiame Lietuvos ekonomikos ir pajamų augimo, neužtenka tiesiog tenkintis partijų pažadu jas stebuklingai padidinti. Žadėti aukso kalnus lengva, tačiau įsigilinus tampa akivaizdu, kad toli gražu ne visos partijos yra pagalvojusios, kaip realiai tai įgyvendins, kokių priemonių imsis.
Taip pat, matyti tendencija, kad kai kurios partijos linkusios eiti tik iš pažiūros veiksmingu keliu – kai siūlomos priemonės tėra tiesiog valdžios išlaidų didinimas, ar dar blogiau – kai partijos vienoje vietoje žadėdamos investicijas, kitoje siūlo investicinę aplinką Lietuvoje tik pabloginti.
Vytautas Žukauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas
