Tokia laisvė, kuri išlaisvina, leidžia mums laisvai veikti (kol netrukdome to daryti kitiems) ir nieko nežada. Ji leidžia jums dirbti, jei randate darbą, išleisti savo pinigus taip, kaip norite, jei jų uždirbate. Ji suteikia galimybę būti sėkmingu gydytoju, mokytoju, sportininku ar verslininku, jei turite tam gebėjimų ir stengiatės. Tokia laisvė jums nenurodinėja, kaip turite leisti savo laisvalaikį, kokį namą statyti savo sklype, kur ir ką pirkti, kiek rūkyti ar kiek taupyti senatvei.
Būtent todėl, kad ši laisvė nepažada jokių konkrečių rezultatų, ji nėra lengva. Ji užgula žmonių pečius savo atsakomybe už priimtus sprendimus ir jų pasekmes. Jei pasirinkote teisingai, turite viena, jei klaidingai – kita. Tokia laisvė iš esmės yra laisvė nuo prievartos. Nesvarbu kokios – išorės priešų, aplinkui esančių žmonių ar valdžios. Tokia laisvė įpareigoja ir ugdo. Ji formuoja stuburą, veiklą ir atsakingą asmenybę. Jei laimė jums siejasi su galimybe patiems susikurti savo gyvenimą, tokia laisvė yra būtent jums.
Visai kitokia yra laisvė, kuri kažką pažada. Kuri pažada, kad būsite laisvi nuo rūpesčių, kad gyvensite saugiai ir oriai nepriklausomai nuo to, kiek pastangų įdėsite. Ši laisvė iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti patrauklesnė, ji labai vilioja, mat ji žmonėms žada labai daug. Pvz. minimalias pajamas, nemokamas paslaugas (švietimą, sveikatos apsaugą ar socialinę apsaugą), garantuotą ateitį, saugumą senatvėje, užtikrintumą dėl darbo vietos, sveiką ir saugų maistą parduotuvėse ar net apsaugą nuo jūsų pačių žalingų įpročių. Tai laisvė nuo rūpesčių.
Skamba patraukliai, tačiau ši laisvė yra labai apgaulinga. Ji visada paima daugiau, negu gali duoti. Tam, kad duotum, pirma iš kažkur turi paimti. Tad jei pažadas yra vertas bent skatiko, šis skatikas savaime neatsiranda. Jis bus išskaičiuotas iš mūsų pačių. Už laisvę, kuri žada, susimokame mokesčiais, didesnėmis kainomis, mūsų veiksmų suvaržymu, ekonominės veiklos reguliavimais, šimtais valdžios institucijų ir biurokratų.
Tokia laisvė gali pažadėti viską, bet tik ne pačią laisvę. Ji įkalina. Siekdama atleisti jus nuo rūpesčių ji supančioja ir apraizgo. Įtikėję pažadėta gero gyvenimo, kylančio ne iš mūsų pačių veiklos ir pastangų, iliuzija, prarandame galimybę patys tokio gyvenimo siekti ir jį kurti.
Visa tai rodo, kad dėl laisvės turime kovoti kasdien. Pirmiausia atskirdami tuos, kurie siūlo jus išlaisvinančią laisvę nuo tų, kurie siūlo laisvę, kuri jus ilgainiui įkalins. Dažnai laisvė prarandama ne išsyk, o po truputį. Ir ne visada nelaisvę atneša užsienio priešai. Kartais ji ateina laisvės vardu prisidengusiais ir patogų ir užtikrinta gyvenimą siūlančiais iliuziniais pažadais.
Vytautas Žukauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas
