Ir pasikalbėti yra apie ką. Apie Lietuvą ir pasaulį, kupiną klaidų ir nesąmonių.
Nieko nėra nauja šiame pasaulyje, nebent kai kurie žodžiai.
Pastaraisiais metais, kai vadinamoji „Putino karų“ epocha tęsiasi ir plinta, pradėtas vartoti naujas „hibridinio karo“ terminas.
Tikriausiai, mokslininkai dar nesutarė kaip jį aiškinti žodynuose, bet mes Lietuvoje susivokiam ir be žodynų.
Hitleris ir Gebelsas jau tada gyrėsi žengiantys į „totalinį“, visuotinį karą visomis įmanomomis priemonėmis ir sapnavo, kad pirmieji gaus atominį ginklą. Atneš „priverstinę taiką“ – ar ne gerai?
Naujieji Gebelsai atvirai didžiuojasi, kad pirmiausiai apmeluos bet ką danguj ir žemėj, o galų gale jų agresijos politikėlei žodžių nereikia. Jie kalba veiksmais. – Jūs ten murdykitės žodžiuose, galim dar patręšti jūsų debilišką darželį. Tai Kremliaus nuostata.
Ir Hitleris, ir Stalinas naudojo perrengtus kareivius ir apgavystėmis vergė „liaudies“ smegenis, kad smurtas ir melas eitų išvien.
Nuo jų „pakto“ laikų („Teufelspakt“, anot amžinatilsį kanclerio H.Kohlio), nuo to sandėrio, kuriuo buvo pradėtas II Pasaulinis karas, velnio jėga nesnaudė; atsirado ištobulintos ne tik naujausios žudymo ir nuprotinimo technologijos, padedančios užkariauti ir pavergti ištisas tautas, bet ir globali terorizmo ir masių ginklo strategija ir taktika.
„Masių ginklas“, tai jau nebe nuvalkiotas masinis naikinimas, o pati žmonių masė kaip ginklas, tik pažvelk - jau milijonai einantys per valstybių sienas į pažadėtos „gerovės“ žemes.
Matome vadovų blaškymąsi.
Žinia, gerovė milijonų gyvybių kaina, tai nebe žmonių, o velnio gerovė, kaip ir anas senasis „velnio paktas“.
Vienas to pakto autorių vėl garbinamas, tai perspėjantis ženklas visiems žmoniškumo ir laisvės gynėjams.
Kaip ginsime žmoniškumą ir laisvę?
-
Žmoniškumu, tarpusavio parama ir parama tiesai,
-
Ištikimybe tėvynės garbei.
„Masių ginklas“, tai jau nebe nuvalkiotas masinis naikinimas, o pati žmonių masė kaip ginklas, tik pažvelk - jau milijonai einantys per valstybių sienas į pažadėtos „gerovės“ žemes.
Gynėjau, nesitaikyk su patyčiomis iš Lietuvos vargų, aukų, ir tavo tėvynės niekinimu.
Bet ir nesudaryk pagrindo – priežasčių, kad ji būtų niekinama. Būk pats garbingas ir teisingas.
Berniukas tada aukojo vaikiškas santaupas: „Kad laimėtumėm“. Jis suprato, kad einam laimėti, ir laimėjom!
Gynėte šią žmonių atstovų instituciją ir pavadinot ją „Lietuvos širdimi“.
Apgynėte anuomet ir parlamentą, ir Lietuvą. Tai garbės dalykas, ėjot mirti už garbę.
Vienas kažkada parašė:
„Kai vyrai mirdavo už garbę,
nemirdavo garbė“.
Tačiau būna, kad širdis pavargsta, ima sirgti, atsiranda permušimų ir spazmų.
Jūs, gynėjai, turite teisę stebėti Lietuvos širdį, sudaryti konsiliumą, nustatyti diagnozę ir gydymą. Stebėkite ir vertinkite, kas čia vyksta.
Daug juokingų dalykų (pavyzdžiui, operacija gelbėti eilinį Bastį), kurie pamažu darosi vis mažiau juokingi.
Jei Lietuva tikrai Europoje, tai matykim, kas ir Europoje dedasi.
Europa smunka į sunykimą. Tai lems jos nenoras gyventi, nenoras auginti savo vaikus, o kita vertus – masinė migracija ir klimato atšilimas. Jis pajudins dar milijonus žmonių ir iš šiaurės. Todėl mūsų užduočių užduotis – stiprinti lietuvių tautos atsparumą savo žemėje.
Brolystė, tarpusavio parama – gyvybinė būtinybė. Pagrindinė jėga ir apsauga ir galimybė išlaikyti artėjantį egzaminą.
Galvų skaldymas kito kitam – tai beprotybė ir savižudybė.
Kol kas vargšas Seimas, veikiau jo dauguma, tiesiog svaigsta savo pykčio visagalybe ir daužymo malonumu.
Prasimanė net įstatymo projektą, kad kritikuoti valdžios institucijas – nusikaltimas, tai draudžiama daryti. Už valdžios kritiką – BK. Tai putinizmas aukščiausiame laipsnyje. Turime apsiginti.
Brolystė, tarpusavio parama – gyvybinė būtinybė.
Galėtų būti teikiami kiti pasiūlymai į Seimo statutinę arba paprotinę teisę. Pavyzdžiui, „daugumiečių pasiūlymai balsuojami Seime tiek kartų, kiek reikia“, kol daugumiečiai laimi, ir „vsio zakonno“.
Jei kokia nors demokratinė struktūra tampa nepavaldi valdžios grupuotei, ši struktūra arba išformuojama, reorganizuojama, arba ignoruojama, steigiant vienkartinę alternatyvą. Tokia 1993 m. buvo atsiradusi vienkartinė Vyriausioji Prezidento rinkimų komisija.
Be abejo, VRK ir šiandien turi būti kontroliuojama kuo daugiau, tada „vsio zakonno“.
Neturėtų būti kviečiami kalbėtojai, kurie iš Seimo tribūnos niekintų laisvės kovas, lietuvišką laisvės ir demokratijos pasirinkimą. Taip buvo per Sąjūdžio 30-mečio minėjimą.
Ko vertas nuolatinis neatsparių smegenų plovimas: „Tu suklydai, Lietuva, reikėjo likti kur buvus“. Gyventum senąja sovietlige ir būtum patenkinta, mat sovietligėj „buvo geriau“.
Neturėtų būti žeminami paskutiniai viską ištvėrę laisvės kovotojai, skiriant jiems po septintadalį Laisvės premijos.
Senovės lietuvių kaukai ir bezdukai, kylantys iš mūsų šventųjų raistų, neturėtų skatinti raganavimo bent Seimo salėje.
Net kai raganaujama iš nevilties ir demokratijos baimės, galėtų būti įvesti kalendoriniai apribojimai: patyčios iš kolegų – tik prieš šventes!
Seimo narys antai paskelbiamas priešu, jo portretas arba vardas viešai sušaudomas arba subadomas raganų adatomis – tegul sau žūsta! Tie metodai dar nepaskelbti oficialia religija, tad stabtelkime. Kultūros dalykai, tokį elgesį teapsvarsto Kultūros komitetas.
Seimo kultūros lygmenį prieš kurį laiką papeikė pats Seimo pirmininkas: „man gėda“. Tenka pritarti, nors už tai gavo velnių. Bet ir daryti ką nors reikia.
Ši kalba skambėjo Laisvės gynėjų susitikime LR Seime, 2019 m. sausio 12 d.
