Kadangi visas rugsėjo mėnuo gali būti skiriamas mokslui ir žinioms, tad ir vėl verta apie tai kalbėti. Tik šį kartą ne apie matematikoje esančias istorines klaidas, bet apie mūsų viešojo gyvenimo erdvėse matomas konstitucines ir kultūrines tendencijas.
O tai labai gerai atsispindi dviejų viešųjų įvykių kontekste. Vienas jau buvo – tai Kaune suorganizuotos „Kaunas Pride“ eitynės. O kitas – mitingas Vilniuje, Katedros aikštėje – dar tik bus.
Bet pirmiausia apie LR Konstituciją. Smagu ją skaityti. Tik Martyno Mažvydo žodžiais, „ir tatai“ skaitant, būtina ją ir „permanyti“, kitaip sakant, suprasti. Joje yra ir labai aiškių nuostatų, bet yra ir nuostatų, kurios turi būti skaitomos plačiame Konstitucijos straipsnių kontekste.
O tam jau reikalingas ir konstitucinės teisės mokslas, ir žinios.
Tad pradėkime nuo paprastų jos įpareigojimų. Štai lietuvių tauta turi tokį siekį: „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“. Kilnus tai siekis, tolimas smurtui, riaušėms, agresijoms ir kitoms tokio tipo apraiškoms, kurių kaip šiandien atrodo, yra mūsų kasdienybėje.
Bet ar dažnai apie tą darną ir atvirumą pagalvojame. Akivaizdu, kad ne. Negyvename idealiame pasaulyje. Tas tiesa. Bet pamąstyti apie tokį Tautos tikslą ir jį prisiminti gal vis tik vertėtų mokslo ir žinių rugsėjo kontekste. Ypač, kai abu šiuo metu vykstantys viešieji renginiai pažymėti nemažos priešpriešos ir įtampos atmosfera.
Svarbu ir tai, kad LR Konstitucija aiškiai sako, kad „negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus“. Tačiau štai su leidimais tokiems susirinkimams ir vėl problema – tai duoda, tai neduoda, o tai ir per teismą reikia išsireikalauti leidimo.
Žinoma, yra akivaizdus konstitucinis reikalavimas susirinkimų ribojimams, norint apsaugoti „visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą“ ir t. t. „Kaunas Pride“ eitynės buvo taikios, tad leidimo ribojimas buvo akivaizdžiai neteisėtas.
Tuo tarpu mitingas prie Seimo peraugo į riaušes, tad pagrindas suabejoti naujo tokio pobūdžio mitingo rengimu buvo.
Bet tas pagrindas nereiškia, jog kitas tų pačių organizatorių mitingas nebus taikus. Kitaip, neduodant leidimo, bus jaučiamas dvigubų standartų taikymo neskanus šešėlis. Tik šiuo atveju, žinant neseno tų organizatorių mitingo baigtį, pasirengimas užkirsti kelią riaušėms yra ypač būtinas.
Bet grįžkime prie dar vieno aspekto. Du susirinkimai, bet dvi skirtingos reikalavimų platformos. Vienu atveju reikalaujama nevaržyti žmogaus teisių dėl jo lyties, socialinės padėties, ir t. t. Kitu atveju reikalavimai gana prieštaringi.
Jei bus reikalaujama, kad galimybių paso taikymas būtų proporcingas, teisiškai skaidrus, nediskriminuojantis ir įstatymiškai nustatytas – tai atitiktų Konstitucijos nuostatas.
Bet jei bus ir vėl reikalaujama nepriimti Stambulo konvencijos, nesureguliuoti reprodukcinės sveikatos ar ignoruoti homoseksualių žmonių teises, tuomet tai neatitiks Konstitucijos bei iš jos išplaukiančių teisės aktų reikalavimų.
O juk ankstesnių tų organizatorių mitingų esmė ir buvo nukreipta į tai. Gal šį kartą bus kitaip.
Tenka priminti, kad Lietuvos Respublika yra ir Europos Sąjungos narė, ir jos viena iš steigėjų. 2008 – 2009 ir Lietuva rengė Lisabonos sutartį kartu su kitomis narėmis. Ją, Europos Sąjungą, tobulindami mes įsipareigojome „semtis įkvėpimo iš Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo, gerbti žmogaus orumą, laisvę, demokratiją, lygybę, teisinę valstybę ir reikšti pagarbą žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises“.
Tai irgi yra ir Lietuvos konstitucinio lygio įsipareigojimai, kurie mums padeda būti Europos Sąjungoje.
O gal tada einam lauk iš tos Europos Sąjungos?
O gal tų įsipareigojimų nereikia, gal dalies jų reikia atsisakyti, nevykdyti, juos ignoruoti. O gal tada einam lauk iš tos Europos Sąjungos? Juk mes mokame daugumomis užmėtyti mažumas, parodyti joms vietą, visaip jas išvadinti.
Žinia, tuomet neatsilieka ir tie iš mažumų, atsakydami tuo pačiu. Bet pakanka ir tokios praktikos, kai valdžia ignoruoja teisėtus žmonių reikalavimus, taikydama neproporcingas priemones visuomenės problemoms spręsti. Tad kaip čia dabar apie tą konstitucinę darną kalbėti.
Tokiame kontekste noriu prisiminti poetą Antaną Strazdelį. Dar 1814 m. savo eilėraštyje „Ei, Dieve Dievulaitis“ jis pasiskundė: „Lietuvoj pikti žmonės / Netur prie sau malonės / Netur mylaširdystės / O labiausiai ŽMONYSTĖS“.
Taigi, dar 1814 m. poetas pasigedo tarp lietuvių žmoniškumo. Ir kai šiandien skaitai straipsnius ar komentarus, norom nenorom imi prisiminti ir Antano Strazdelio įžvalgas.
Suprantama, to nereikia suabsoliutinti, yra labai daug pozityvios pažangos. Bet negali nematyti, kad iš dalies šio ŽMONYSTĖS trūkumo šiandien irgi esama. Jei žmoniškumas būtų giliai įsišaknijęs mūsų viešajame diskurse, būtų tikrai kitaip.
Jo trūksta ir visuomenėje, ir valdžios veiksmuose. Tad rugsėjo Mokslo ir žinių mėnesio kontekste verta apie tai diskutuoti. Juk priešpriešos tendencijų, prieštaraujančių Konstitucijai šiandien yra aiškiai per daug. O žinių ir konstitucinės teisės mokslo bei ŽMONYSTĖS aiškiai per mažai.
