Esu įsitikinęs, kad dabar ir vėl bus įdomu nagrinėti kiekvieno kandidato biografijas, deklaracijas, kokius nors pikantiškus faktus, programas, pažadus ir dar daug ką.
Tiesa, rinkėjas turbūt jau žino, kokie yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti Lietuvos Respublikos prezidento įgaliojimai.
Ir niekas negali peržengti tiems įgaliojimams nustatytų ribų. Nes Konstitucija visų valdžių galias riboja.
Taip, prezidentas yra valstybės vadovas, bet ne jis tvarko krašto reikalus, ne jis rengia valstybės biudžeto projektą, ne jis koordinuoja ministerijų ir kitų įstaigų veiklą.
Nei jis pensijas didina, nei algas kelia, nei mokesčius keičia, nei valstybės gerovės modelį diegia.
Tai – ne prezidento konstitucinė priedermė. Tai – Vyriausybės ir Seimo daugumos reikalas.
Taip, prezidentas gali skaityti metinius pranešimus Seime apie šalies vidaus ir užsienio politiką, kritikuoti esamą valdžią, raginti kažką keisti.
Tik tiek jo galių vidaus politikoje ir krašto reikalų svarstyme.
Tiesa, dar jis gali siūlyti ir įstatymų pakeitimus ar projektus. Bet jei nėra Seimo daugumos palaikymo, tai dažniausiai tokie siūlymai atmetami.
Deja, dauguma rinkėjų gal dar tiki, jog prezidentas viską gali. Jis juk toks tvirtos rankos supermenas, toks autokratas, pasakys ką nors, ir visi puls vykdyti.
Deja, ne, Lietuva nėra prezidentinė respublika.
Tiesa ta, kad prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, jis vadovauja Valstybės gynimo tarybai, sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe juos vykdo.
Tad šalies užsienio ir gynybos, gynybos ir saugumo srityse jo galios stiprios.
Dar prezidentas skiria apygardų ir apylinkių teisėjus, kitų teismų teisėjų kandidatūras taip, kaip numato Konstitucija.
Jam tenka pareiga tikrinti, ar Seimo priimti įstatymai neprieštarauja Konstitucijai.
Šios prezidento galios irgi yra labai svarbios, nors rinkėjams tai rūpi mažiau.
Idealiu atveju rinkėjas jau dabar turi žinoti, ką prezidentas gali daryti, o ko – negali.
O ir kandidatai irgi turi žinoti Konstitucijos reikalavimus ir nežadėti, to, kas ne jų galioje.
Tikiu, kad nemažai daliai rinkėjų tai aišku, bet tikrai ne visiems. Dalį rinkėjų gal vienas ar kitas kandidatas vis tik mėgins sugundyti nerealiais pažadais.
Bet šiandien norisi rašyti visai ne apie tai.
Bet apie tai, kad šiandien rinkimų startui tikrai yra geras šūkis: „Prezidentą – iš pirmo turo!“.
Toks šūkis tinka visiems rinkėjams ir visiems kandidatams bei jų štabams.
Net nesvarbu, kuris iš pretendentų gali laimėti iš pirmo turo. Daug svarbiau, kad Tauta ir rinkėjas suprastų, kodėl to labai reikia.
Lietuvos Respublikos naujųjų laikų prezidentų rinkimų istorijoje taip jau yra buvę.
Tiesa, tai buvo labai seniai, 1993 metais.
Dalis dabartinių rinkėjų to net neatsimena, nes jie gal dar tuomet buvo tik gimę.
Bet vyresnė karta tai žino. Ir žino, koks tada buvo sunkus ekonominis laikotarpis, ir kaip aktyviai žmonės balsavo.
Tačiau dabar yra ne ką lengvesnės sąlygos ir labai komplikuotos geopolitinės tiek Lietuvos, tiek ir Europos Sąjungos (ES) aplinkybės.
Pirma, Lietuvoje vyks net treji rinkimai: prezidento, Europos Parlamento (EP) ir Seimo.
Tad vidaus gyvenimo nestabilumui pakanka priežasčių.
Politiniai debatai, emocijos, neaiškūs vieni ar kiti rezultatai, klaidinanti informacija ir dar daug ko, kas paprastai būna rinkimų metu. Žodžiu, politinei įtampai kurstyti veiksnių pakanka.
Antra, ES mastu taip pat visose 27 šalyse narėse vyks rinkimai į EP, kai kuriose – irgi ir nacionalinių parlamentų, prezidentų ar savivaldos rinkimai.
Žodžiu, daug nestabilumo, daug rinkimų yra ir ES lygiu.
Trečia, neeilinis vaidmuo tenka rinkimams ir pasauliniu mastu.
Prezidento rinkimų JAV rezultatai rudenį neabejotinai įtakos tarptautinę pasaulio situaciją. Ir jų rezultatų prognozės jau dabar įneša daug įtampos.
Nepamirškime, kad visi šie rinkimai vyksta karo Ukrainoje, karinių konfliktų Gazoje, Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Afrikoje kontekste, klimato kaitos neigiamų padarinių fone.
Pasaulinei bendruomenei kaip niekad reikia politinio stabilumo ir susitelkimo, stengiantis atremti šias kartu veikiančias sudėtingas krizes.
Tačiau jo jau dabar trūksta.
Aidint karų būgnams ir gresiant naujoms krizėms kaip tik turime siekti politinių procesų stabilumo ir mobilizuoti visuomenes efektyviems sprendimams.
Štai tokiame kontekste tenka vertinti net trejus Lietuvos rinkimus.
Panagrinėkime neigiamą scenarijų Lietuvai. Tarkim, prezidento rinkimai vyks dviem turais, laimės kuris nors naujas kandidatas.
Jo kadencija prasidės tik liepos 6 d. po naujai išrinkto prezidento priesaikos.
Jam teks formuoti savo komandą, dar įgyti nors šiokios tokios pradinės patirties savo naujame darbe, žvalgytis, kaip baigsis rinkimų rezultatai rudenį, renkant Seimą.
Žmonėms teks į prezidento rinkimus eiti du kartus, bus išleista papildomai dar apie 19 mln. eurų rinkimams.
Tuo tarpu birželio 9 – rinkimai į EP, trečią kartą eiti į rinkimus noro bus nedaug. Be to, tie EP rinkimai daugumai mažai ir rūpės.
Bet staiga paaiškėja, kad ir visoje ES aktyvumas irgi mažas, rinkimus į EP laimi tos jėgos, kurios pasisako prieš ES efektyvesnę integraciją, prieš Ukrainos ir kitų kandidačių priėmimą į ES, prieš didesnį ES biudžetą.
O tokios prognozės labai realios: 7 šalyse prognozuojamos euroskeptinių politinių jėgų pergalės, 9 šalyse jos bus antroje vietoje. Ir pirmą kartą ES istorijoje EP gali nebūti aiškios koalicinės daugumos.
Gali komplikuotis EP pirmininko, Europos Komisijos pirmininko ir ES vyriausybių ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko rinkimai.
Štai ir ES lygiu galimas nestabilumas, „pakibs“ klausimai su nauja ES finansine perspektyva, struktūrine parama ir kitais svarbiais Lietuvai reikalais.
Tad turėsime nestabiliai iki naujo prezidento inauguracijos ir po jos veikiančią Lietuvos Prezidento instituciją, nestabilią situaciją ES po EP rinkimų, ir neaiškią situaciją rudenį Seimo rinkimų ir naujos vyriausybės formavimo kontekste.
Tad ar tikrai mums reikia tokio netikrumo pakankamai komplikuotos tarptautinės situacijos fone.
Kur kas racionaliau būtų bent jau prezidento institucijos klausimą išspręsti iš pirmo turo ir užsitikrinti jos stabilumą. O ypač – jei nuspręstume nepirkti „katės maiše“.
Ir jei laimi stipriausias kandidatas, bent jau prezidento institucija toliau stabiliai dirba, ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas tęsia darbą, saugumo ir gynybos bei užsienio politikos darbai tęsiami be didesnių klaidų, sutaupomos biudžeto lėšos (nereikia II turo), žmonės mažiau kartų eina prie urnų, daugiau laiko skiriama EP rinkimams Lietuvoje.
Tad argi nėra racionalių argumentų už šūkį „Prezidentą – iš pirmo turo!“
Tokiam tikslui verta mobilizuoti racionalią Lietuvos rinkėjų dalį.
Juk kas gi nori Lietuvai nestabilumo tokioje komplikuotoje tarptautinėje situacijoje. Manau, didžioji dauguma tai tikrai supranta. Ir tokio šanso praleisti Lietuvai tikrai nederėtų.
