Motina vardan savo nekalto vaiko pasiryžusi iškęsti patyčias, minios brutalias užgaules, smurto protrūkį, ir tai yra istorijos patikrinta drama. Ir Biblija jautriai, su pagarba ir tikėjimu aprašo motinų kančią ir skausmą, kai žūsta nekalti vaikeliai arba ant Kryžiaus nukankinamas niekuo nenusikaltęs Žmogus.
Kai prabyla diskriminacijos jau nebegalinti pakelti Motina, – tada didelė visuomenės dalis ima suprasti, kad atėjo Laikas keisti padėtį.
Spalio 22 d. Zarasuose vykusioje Stepono Kairio fondo surengtoje konferencija lyčių lygybės klausimais skaičiau pranešimą „Kas yra homoseksualumas: apie Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) patvirtintą mokslinį sutarimą”.
1990 m. 43-oji PSO Asamblėja išbraukė homoseksualumą iš Tarptautinio Ligų Klasifikatoriaus, pripažindama, kad homoseksualumas nėra liga. Įvairių religinių įsitikinimų ir skirtingų pasaulėžiūrų mokslininkai priėjo prie bendros išvados, kad seksualinė orientacija nėra liga, bet ir ne individo laisvai pasirenkamas dalykas. Individas tokiu gimsta. Ir tik šia savybe jis skiriasi nuo heteroseksualaus žmogaus. Daugiau niekuo.
Seksualinę orientaciją lemia sudėtinga genetikos, hormonų bei perinatalinių (iki gimdymo) veiksnių, dėl kurių individas gimsta homoseksualiu, sąveika. Hipotezė, kad po gimimo socialinė aplinka paveikia individo seksualinę orientaciją, yra labai mažai tikėtina.
Seksualinė orientacija individui augant apima gilius asmeninius santykius, kurie tenkina jo meilės, prieraišumo ir intymumo poreikius. Ir net labai norėdamas žmogus negali pakeisti savo įgimtos orientacijos.
Tad homoseksualus žmogus yra toks pats kaip ir heteroseksualus, tik jis yra kitokio lytiškumo. Taigi, jei gerbiamas žmogaus orumas, jei pripažįstamos šalyje žmogaus teisės, tiek heteroseksualus, tiek homoseksualus žmogus turi turėti visas lygias galimybes realizuoti savo gyvenimą.
Ir visos civilinės teisės turi būti sureguliuotos vienodai. Be jokios diskriminacijos ar segregacijos. Deja, visuomenėje įsišakniję prietarai, baimės ir prasimanymai neleidžia tiems žmonėms jaustis visaverčiais žmonėmis. Prietarus ir baimes turime įveikti, plačiai ir atvirai apie tai diskutuodami. Tokia buvo mano pranešimo esmė.
Išgirdau, kad Rasa Račienė nutarė steigti Motinų, pagimdžiusių ir užauginusių savo vaikus, turinčius kitokią seksualinę orientaciją, draugiją savo vaikų prigimtinėms teisėms ginti. Vadinasi, Motinos nutarė netylėti ir Lietuvoje jau atėjo laikas keisti padėtį tų žmonių atžvilgiu. Motinos aiškiai sako, kad heteroseksualioje jų šeimoje gimė vaikai su skirtinga seksualine orientacija. Ir jie – normalūs vaikai. Ir Motinos teisios.
Gal atėjo laikas ir mums apsispręsti, ar ir toliau nematysime šių Motinų kančios, kurią sukelia mūsų prietarai ir mūsų klaidingos interpretacijos?
Gaila, kad Lietuvoje nugalėjo apsisprendimas parengti atskirą Partnerystės įstatymą, lyg tai būtų kažkokia kitokia žmonių grupė, kuriai reikia specialaus įstatymo. Tų žmonių visos teisės į šeimą, vaikus ar įsivaikinimą turėjo būti be jokio išskirtinumo sureguliuotos Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose. Bet, kaip dažnai žmonės sako, yra kaip yra.
Esu įsitikinęs, kad bent Partnerystės įstatymu turime atitaisyti skriaudą tiems tokiems patiems kaip ir mes, nes visi piliečiai turėti visas teises į savo šeimą. Tad Motinos, pagimdžiusios kitokio lytiškumo vaikus, padėkite mums pamilti juos taip, kaip Jūs juos mylite!
Neabejoju, kad mano šios mintys taip pat bus komentuojamos. Gyvename sudėtingoje ir susipriešinusioje socialinėje aplinkoje, kur priešiškumas kitaip mąstantiems palydimas tiesiogine ar netiesiogine agresija.
Savo Facebook paskyroje sulaukiu daugybės apsilankymų ir komentarų. Rekordas buvo dėl Petro Cvirkos paminklo - 67 714, vakcinų - 46 077, šeimų maršo - 5 037, mano paskaitos apie homoseksualumą - 7 260. Komentarai labai įvairūs, kai kurie net žemiau kritikos.
Šį kartą komentarams keliu moralinių nuostatų laikymosi egzaminą, kuris kiekvienam padės patikrinti ir save, ir kitus. Taigi kviečiu komentatorius paisyti šių kriterijų:
1. Gerbiu kiekvieną žmogų, nes jo orumas, kaip ir mano - neliečiamas.
2. Visada apie kitą asmenį kalbu tik gerai, nes noriu, kad ir jis apie mane taip kalbėtų.
3. Galvoju apie kiekvieną tik gerai, nes tikiu, kad ir jis apie mane galvos taip pat.
4. Darau gera kiekvienam tiek žodžiu, tiek ir veiksmais, nes noriu, kad ir jis man atsilygintų tuo pačiu.
Motinos, manau, irgi skaitys, o gal ir patars, kad galėjau komentuoti geriau. Tuomet Rasai Račienei ir kitoms mamoms būtų lengviau.
