Priešprieša tarp politinių jėgų, pasisakančių už Sakartvelo eurointegraciją ir šalies konstitucijoje įtvirtintus principus, ir tų, kurios stabdo šį procesą, tęsiasi jau ne vienerius metus. Tai dar labiau paaštrėjo po šį spalį vykusių parlamento rinkimų. Ne paslaptis, kad per žiniaskaidą ir socialinius tinklus rinkimams poveikį darė ir nedraugiškos jėgos. Socialinių tinklų poveikio pavyzdys – Rumunijos prezidento rinkimai, kuomet pirmąjį turą netikėtai laimėjo anksčiau mažai kam žinomas kandidatas, TikTok žvaigždė.
Tačiau Sakartvelo situacijos nereikia supaprastinti manant, kad parlamento rinkimų rezultatus Sakartvele nulėmė vien tik išorės jėgos. Būtų labai primityvu manyti, kad už partiją „Sakartvelo svajonė“ balsuoti ėjo tik „papirkti“ žmonės. Tikėtina, kad buvo rinkimų pažeidimų ir klastojimų, vis dėlto tokius dalykus palikime tarptautinių stebėtojų vertinimams. Vis dėlto faktas nenuginčijamas – dalis visuomenės balsavo už politikus, kurie neremia savo šalies suartėjimo su ES.
Rinkėjų sąmonę ir nuotaikas veikia įvairūs faktoriai, o ypač stipriai jų apsisprendimą lemia buitis ir kasdieninio gyvenimo realybė. Jei žmogus patiki, kad kuris nors politikas ar partija padidins pensiją, pakels algą, sudarys geresnes sąlygas įgyti išsilavinimą ar patekti pas gydytoją, už tokius ir balsuoja. Sakartvelas nėra tik Tbilisis; Gruzijoje socialiniai skirtumai yra didžiuliai. Tad manyti, kad V.Putinas tik diriguoja lazdele, o visa avių banda bėga prie urnų balsuoti, būtų pernelyg primityvu.
Mes sakome, kad V.Putinas darė poveikį rinkimams. Gal pažvelkime į situaciją iš kitos perspektyvos – o kodėl ES nieko nedarė? Juk Sakartvelas ne bet kokia šalis – ji įtraukta į ES kandidačių sąrašą. Ar mes tokie silpni, kad V.Putinas gali kažką padaryti Sakartvele, Moldovoje, Rumunijoje, o mes tik stebime ir nieko nedarome? Atsakyti į šį klausimą nelengva, nes neišvengiamai tenka kalbėti apie ES politikos krizę.
Į ES bendriją nuspręsta pakviesti net 10 šalių kandidačių – Sakartvelą, Moldovą, Ukrainą ir septynias Balkanų šalis. Pirmą kartą ES plėtros istorijoje šis integracijos procesas susijęs su geopolitiniu veiksniu, o ne su nuoseklia šalių raida, jų atitiktį demokratiniams, ekonominiams ir teisiniams kriterijams. Siekiama, kad būtų sukurta gerokai didesnė šalių narių sąjunga, kurioje būtų galima užtikrinti taiką, išvengti tarpusavio konfliktų, išlaikyti ekonomikos ir rinkos plėtros stabilumą ir bendrai apsisaugoti nuo iššūkių. Rūpesčių kelia tik V.Putino, bet ir Kinijos režimas, taip pat potencialiai Europai nepalankūs nauji JAV ekonominiai sprendimai, kurių gali imtis išrinktojo prezidento D. Trumpo administracija.
Akivaizdu, kad geopolitinis ES plėtros veiksnys reikalauja ir kitokių, efektyvesnių priemonių. Nebetinka tie patys plėtros kriterijai ir mechanizmai, kokie buvo taikomi mums, kai Lietuva 2004 m. stojo į ES. Antras svarbus dalykas – ganėtinai mažas bendras ES biudžetas. Derybų dėl stojimo į ES eigoje, įvairiomis finansinėmis programomis būtų galima pagerinti šalių kandidačių žmonių kasdienybę. Deja, ir čia daug optimizmo nėra. O jei gyvenimas negerėja, visi ima dairytis pigesnės naftos, dujų, elektros ir maisto produktų.
ES šalims ir jų vyriausybėms kaip niekada svarbu suprasti, kad priimant sprendimus pagal senąją tvarką, nematant ES plėtros geopolitinio matmens, pažadas dėl ES plėtros nebus įvykdytas. Svarbu pradėti diskusijas apie galimybę keisti tuos Lisabonos sutarties punktus, kurie yra akivaizdi kliūtis plėtros pažadui realizuoti.
Pasiūlymai iš ES yra, tik jie padėti į stalčių, o tai gali atnešti daug neigiamų pasekmių. Nesusitariant dėl papildomų ES nuosavų finansinių šaltinių, negalima bus išspręsti paramos Ukrainai, Gruzijai ir kitoms šalims klausimų. Vyriausybėms laikas pabusti ir veikti nedelsiant, nes 2029 m. šiuos klausimus jau spręs kitas Europos Parlamentas ir kitos Vyriausybės.
