Užbaigti derybas tarp ES ir JK ir pasiekti susitarimą trukdo keletas persipynusių klausimų – tai ateities prekybos santykiai, Airijos ir Šiaurės Airijos siena bei Jungtinės Karalystės teisinė nepriklausomybė nuo ES.
Siena tarp Airijos ir Šiaurės Airijos yra ypač svarbi ir labai derybas komplikuojanti problema. 1998 m. buvo pasiektas ir dviem referendumais patvirtintas Gerojo Penktadienio susitarimas (angl. Good Friday Agreement), kuris įtvirtino Šiaurės Airiją kaip JK dalį, tačiau kartu įtvirtino būsimą dviejų Airijų integraciją, abi šalys oficialiai pripažino savo sienas. Vienas kertinių šio susitarimo aspektų buvo laisvas žmonių judėjimas. Šia sutartimi pavyko nutraukti beveik šimtmetį trukusį kruviną konfliktą dėl Airijos suvienijimo. Ir ES, ir JK yra suinteresuotos pasiekti susitarimą, nes kitu atveju „Brexit“ rytą pasienyje jau turės stovėti abiejų šalių sienų apsauga.
Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May pateikė pasiūlymą ES, kuriuo siūloma, jog JK lieka muitų sąjungos prekėms nare (bet ne paslaugoms), JK galėtų valdyti migraciją, būtų galima išvengti sienos tarp dviejų Airijų. ES tokį pasiūlymą vienareikšmiškai atmetė, nurodydama, kad ES bendra rinka remiasi keturiomis laisvėmis, tai yra prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo laisvu judėjimu. ES pozicija šiuo klausimu yra aiški − norint naudotis vienos rinkos teikiamomis privilegijomis šias laisves reikia priimti, kaip tai yra padariusios Norvegija ar Šveicarija. Atsakomasis ES pasiūlymas yra įsteigti muitinės postą Belfasto sąsiauryje. Tokiu atveju Šiaurės Airija efektyviai liktų ES muitų sąjungoje atskirai nuo Didžiosios Britanijos.
„Brexit“ scenarijus toliau gali vystytis keliomis kryptimis, tačiau bet kokiu atveju laukia keletas įtemptų mėnesių. Nepavykus pasiekti susitarimo, britai išsiveržia iš ES su trenksmu be jokio pereinamojo periodo. Ja kitą dieną prekyba pradeda vykti pagal daug prastesnes Pasaulio prekybos organizacijos taisykles. Tai reikštų, kad prekėms pradedami taikyti muitai ir sienų patikros, Londono bankams pradedamos taikyti griežtesnės pinigų plovimo prevencijos taisyklės ir panašiai. Tokio scenarijaus žalą sudėtinga įvertinti, nes poveikis būtų ne tik kainoms ar svaro kursui − būtų pažeistos tarptautinės gamybos grandinės, todėl tikėtina, kad dalis gamybos siektų pasitraukti iš JK.
Jei būtų pasiektas Kanados stiliaus susitarimas, ekonominiai santykiai vis tiek patirtų žalos, tačiau procesas būtų valdomas. Per dvejų metų pereinamąjį laikotarpį vyktų derybos, kurios detaliau apibrėžtų JK ir ES ateities santykius, muitai galėtų būti gerokai palankesni, ekonomika išvengtų šoko ir visuomenė turėtų daugiau aiškumo.
Nepavykus pasiekti susitarimo, britai išsiveržia iš ES su trenksmu be jokio pereinamojo periodo. Jau kitą dieną prekyba pradeda vykti pagal daug prastesnes Pasaulio prekybos organizacijos taisykles.
Norvegijos stiliaus susitarimas būtų palankiausias ekonomiškai, bet vargiai įmanomas politiškai. Tokiu atveju JK liktų bendroje ES rinkoje, bet tektų daugelyje sričių pripažinti ES teisės viršenybę bei užtikrinti keturių laisvių galiojimą, taip pat vis dar reikėtų prisidėti prie ES biudžeto. Vertinant politiškai, tai yra praktiškai neįmanomas scenarijus, nes „Brexit“ šalininkai būtent ir siekia atgauti teisinę autonomiją bei sienų kontrolę. Tokiu atveju JK ne tik prarastų galimybę daryti įtaką ES sprendimams, bet ir privalėtų daugeliui jų paklusti.
Išlieka ir pirmalaikių rinkimų ar antro referendumo tikimybė, kas galutinai sumaišytų visas kortas. Pirmalaikių rinkimų rezultatai būtų sunkiai prognozuojami ir šiuo atveju T.May vyriausybę gelbėja faktas, jog nelabai kas daugiau nenori jos naštos. Dabartinė valdžia atmeta antro referendumo galimybę, o ir apklausų rezultatai nerodo esminio pasikeitimo visuomenės nuomonėje.
Britų vyriausybė, reikšdama kategoriškas pozicijas ir tvirtindama, jog prastas susitarimas yra blogiau negu jokio, įsivarė save į kampą. Stengdamasi suderinti skirtingų Torių partijos flangų pozicijas T.May pateikė pasiūlymą, kurio ES negalėjo priimti saugodama bendrosios rinkos vientisumą. Panašu, kad norint pasiekti susitarimą kažkam reikės nusileisti ir tai turbūt nebus Europos Sąjunga.
Vytenis Šimkus yra „Swedbank“ ekonomistas.
