Jei pavyks išsaugoti daug darbo vietų, gerėjant epidemiologinei situacijai žmonės vis dar turės pajamų, jausis saugūs dėl savo ateities ir vidaus paklausa grįš į įprastas vėžes. Jei pernelyg didelė dalis žmonių praras pajamas, paklausa taps chroniškai žema ir trumpa recesija gali tapti ištęsta depresija.
Tarpatlantiniai darbo rinkų skirtumai
COVID-19 krizės, kurią Tarptautinis valiutos fondas pakrikštijo didžiuoju užsidarymu, metu labai išryškėjo instituciniai darbo rinkų skirtumai. Anksčiau Europos ekonomistai gana ilgai pavydžiai žiūrėjo į nepaprastai lanksčią ir liberalią JAV darbo rinką. Silpnesnė darbuotojų apsauga reiškia, kad įmonės daug drąsiau priima ir atleidžia darbuotojus, todėl paprastai po nuosmukio JAV nedarbo lygis normalizuojasi daug greičiau nei Europoje.
Tačiau panašu, kad Europos darbo rinkos modelis šįkart labiau pasiteisins. Laisva darbo rinka ir ekonominė politika nukreipta į tiesiogines išmokas, o ne darbo vietų išsaugojimą nulėmė, kad vos per kelias savaites JAV darbus prarado dešimtys milijonų žmonių, o nedarbo lygis pakilo virš 11,2 procentinių punktų, vienu mostu nubraukdamas viso dešimtmečio augimą. Palyginimui, per tą patį laikotarpį Vokietijoje dėl darbo vietų subsidijavimo nedarbo lygis nepakilo net vienu procentiniu punktu. Tikėtina, kad tai sudarys sąlygas greitesniam atsigavimui ateityje.
Lietuvoje nedarbas kol kas augo kontroliuojamai
Mūsų šalyje, panašu, situacija kol kas labiau primena vokiškąjį nei amerikietiškąjį scenarijų. Nors nei paramos priemonių greitis, nei jų apimtis neprilygo vokiškajam pagalbos paketui, tačiau per aštuonias karantino savaites registruotas nedarbo lygis Lietuvoje pakilo tik kiek daugiau nei dviem procentiniais punktais ir pasiekė 11,5 proc.
Darbo rinkos sveikata yra vienas iš kritinių veiksnių, kurie nulems ekonomikos atsigavimo spartą.
Didžiausias poveikis buvo juntamas balandį, kai nedarbas augo po pusę procento per savaitę. Tačiau geroji naujiena yra tai, kad pastaruoju metu nedarbo lygis, panašu, nusistovėjo, o laisvų darbo vietų skaičius irgi grįžta į normalų lygį. Jei pavyktų šiame lygyje stabilizuoti bedarbių augimą, sąlygos Lietuvos ekonomikos atsigavimui antrąjį pusmetį būtų labai neblogos.
Yra ir kita medalio pusė, nes nedarbo lygis neatskleidžia visos situacijos. „Sodros“ duomenimis, virš 170 tūkst. žmonių šiuo metu yra prastovose, o Užimtumo tarnyba skelbia, kad darbo šiuo metu ieško beveik 380 tūkst. gyventojų – tai yra, dvigubai daugiau nei yra registruotų bedarbių. Žinoma, darbo ieškančių žmonių yra visuomet, tačiau paprastai skirtumas siekia apie 20 tūkst., o ne 200 tūkstančių.
Kiek darbuotojų iš prastovų grįš dirbti?
Šis skirtumas, tikėtina, susidaro dėl to, kad žmonės jaučiasi nesaugūs dėl savo darbo vietų ir ieško plano B. Jei visų šių darbuotojų baimės pasitvirtintų ir jie prarastų darbus, nedarbo lygis galėtų pasiekti net 20 proc. ir spartus atsigavimas taptų neįmanomas. Tiesa, kol kas toks scenarijus yra menkai tikėtinas, tačiau labai svarbu per anksti neatšaukti valstybės paramos įmonėms ir būtina galvoti apie tolimesnio laikotarpio ekonomikos skatinimą.
Pirmąjį šių metų ketvirtį užimtumas ir darbo jėga augo gana sparčiu tempu, prie to galėjo prisidėti ir nemažas skaičius dėl paskelbto karantino namo grįžusių emigrantų. Gyventojų sąskaitų „Swedbank“ duomenys rodo, kad vien balandžio mėnesį dirbančiųjų skaičius galėjo trauktis daugiau nei vienu procentu. Tiek kovą, tiek balandį dėl sumažėjusių darbo valandų ir prastovų vidutinis atlyginimas į rankas traukėsi po porą procentų. Ką tik buvęs dviženklis, metinis atlyginimų augimas balandį sulėtėjo iki vos 1,5 proc.
Kol kas Lietuvos darbo rinka laikosi geriau, nei tikėtasi, ir tai suteikia optimizmo, kad atsigavimas gali būti greitas. Tačiau išlieka gana didelė rizika, kad nemažai žmonių taip ir negrįš iš prastovų. Šiuo metu didžiausius sunkumus patiria paslaugų sektorius, kuris buvo priklausomas nuo užsienio turistų srautų. Praėjus kiek laiko problemos gali išryškėti pramonės ir logistikos sektoriuose.
Labai svarbu per anksti neatšaukti valstybės paramos įmonėms ir būtina galvoti apie tolimesnio laikotarpio ekonomikos skatinimą.
Vien eksportu remtis negalėsime
Praėjusios krizės metu Lietuva traukėsi bene labiausiai Europoje. Dėl to kilo emigracijos banga, o atsigauta buvo visų pirma eksporto pagalba, nes mūsų prekybos partnerės buvo santykinai sveikesnės. Panašu, kad šįkart gali būti kitaip. Lietuvoje sveikatos situacija netapo kritine, mes galime ankščiau ir sparčiau atverti savo ekonomiką, bet neaišku, ar mūsų partneriai turės už ką pirkti lietuviškas prekes. Kyla rizika, kad dėl prastos tarptautinės prekybos situacijos nedarbo lygis gali kilti iki pat metų galo.
Ypatingas Lietuvos ekonomikos atvirumas gerais laikais leidžia mums augti sparčiau, bet padaro mus pažeidžiamus kilus išorės sukrėtimams. Įmonės, turinčios ilgas ir efektyvias tiekimo grandines, pradeda suprasti, kad tai padaro jas trapiomis. Lygiai taip pat ir Lietuva turėtų pasvarstyti apie reformas, kurios leistų ateityje vidaus rinkai tapti lygiaverčiu augimo šaltiniu, o ne tik remtis eksportu.
Svarbu sukurti palankias sąlygas investicijoms, šioms išaugus galėtų kristi ir chroniškai gana aukštas Lietuvos nedarbo lygis. Tai sustiprintų tiek vidaus vartojimą, tiek valstybės galimybes užtikrinti kokybiškas paslaugas.
Vytenis Šimkus yra „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas.
