Tokių diskusijų labai pasigendama, lengviau yra vyrams kaip stručiams paslėpti galvas po skvernu ir imituoti lyčių lygybę Lietuvos partijose. Kiti sakys – ar to reikia? Gal moters vieta yra virtuvėje ir auklėjant vaikus, o jau rimtiems darbams tinka tik vyrai. Šiuos stereotipus griauna pažangių šalių bendruomenės kur moterys sėkmingai kartu su vyrais dalyvauja ne tik ekonominėje, bet ir politinėje veikloje.
Dabartiniai savivaldos rinkimai parodė Lietuvos nepasirengimą politinei diskusijai. Atlikta partijų dešimtukų analizė parodė, kad moterims sunku išsikovoti deramą vietą dešimtuke. Jeigu joms pavyksta vargais negalais prasibrauti į pirmą dešimtuką, tai jų ten yra labai mažai ir net partijos, deklaruojančios, kad pas juos moterys yra labai gerbiamos, irgi nerodo deramo pavyzdžio.
Visoje Lietuvoje partijų sąrašuose buvo 6584 moterys ir 8994 vyrai, arba moterys sudarė 42 proc.,. Lyg ir galima kalbėti apie lyčių lygybę. Tačiau liūdnas vaizdelis susidaro apžvelgus pirmą penketuką partijose, kurios dalyvavo rinkimuose beveik visose savivaldybėse.
Lietuvos socialdemokratų partijos pirmame penketuke moterų (po rinkimų) vidutiniškai buvo 29 proc., Darbo partijoje – 31 proc., Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdyje – 23 proc., partijoje „Tvarka ir teisingumas“ – 33 proc., partijoje Tėvynė sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai – 26 proc., Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungoje – 23 proc.
Visos partijos buvo dosnios ir į tolimesnes vietas jau priėmė daugiau moterų, ypač tai pastebima antrame ir trečiame dešimtuke. Tyrimai rodo dar vieną tendenciją, jei partijos skyriui vadovauja moteris, ji stengiasi kuo daugiau pritraukti aktyvių moterų į skyrių. Kita tendencija, kurią galima buvo pastebėti, kad moterys buvo intensyviau reitinguojamos negu vyrai. Matyt, suveikė „virtuvės ir vaikų“ sindromas. Galima pasakyti, kad moterys, aktyviai dirbusios partijos labui sugebėjo pakilti net daugiau kaip per 30 vietų.
Moterys buvo intensyviau reitinguojamos negu vyrai. Matyt suveikė „virtuvės ir vaikų“ sindromas. Moterys, aktyviai dirbusios partijos labui sugebėjo pakilti net daugiau kaip per 30 vietų.
Didžiausiu šuolius padarė moterys, pakilusios per 36-64 vietas. Iš tokių moterų galima paminėti Rasą Špokienę Kaune (Darbo partija), kuri pakilo per 36 vietas, Rimą Buivydaitę-Matkevičienę Vilniuje (partija „Tvarka ir teisingumas“) – per 42 vietas, Redą Petrilionienę Šiauliuose (Visuomeninis rinkimų komitetas „Valerijaus Simulik judėjimas „Už Šiaulius“) – per 43 vietas, Ligitą Venckutę Šiauliuose (Lietuvos liaudies partija) – per 45 vietas, Jolantą Žakarienę Šiauliuose (Lietuvos socialdemokratų partija) – per 45 vietas, Dalią Teišerskytę Kaune (Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis) – per 57 vietas ir Jurgitą Kupčinskienę (Tėvynė sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai) – per 64 vietas.
Vyrų pakilimai buvo mažesni – nuo 30 iki 55 vietų. Reitinguojant vyrus aktyviausi miestai buvo Kaunas, Šiauliai ir Vilnius. Aišku, labiausiai geidžiamiausia vieta buvo galutinė partijos sąraše, nes būtent šioms vietoms atiteko tiek vyrų, tiek moterų protesto balsai.
Šie rinkimai kaip reta buvo gausūs nepolitinių jėgų dalyvavimo, nes pirmą kartą buvo leista dalyvauti visuomeniniams rinkimų komitetams. Ir žmonės pasirinko, nustumdami daugelį partijų senbuvių į užribį.
Visuomeniniai rinkimų komitetai gali pasigirti gausiu mandatų derliumi, gauta 120 mandatų (8 proc.). Kitais metais vykstančiose Seimo rinkimuose jie galėtų sudaryti rimtą grėsmę senoms partijoms, jei sugalvotų susivienyti ir įkurti naują partiją Lietuvoje prieš pat rinkimus.
Visuomeniniai rinkimų komitetai iš tikrųjų atėmė protesto balsus, nes daugiausia jų įsikūrė ten, kur partijos vyresnieji užmigo ant laurų ir nusisuko nuo žmonių problemų, tapo arogantiški, viską žinantys, o realiai atitrūkę nuo realaus gyvenimo.
Visuomeniniai rinkimų komitetai iš tikrųjų atėmė protesto balsus, nes daugiausia jų įsikūrė ten, kur partijos vyresnieji užmigo ant laurų ir nusisuko nuo žmonių problemų.
Visuomeninius rinkimų komitetus kūrė ir moterys, kurios nematė galimybių patekti į partijų penketus ir, kaip parodė rinkimai, labai sėkmingai pasirodė. Visuomeninių rinkimų komitetuose moterys sėkmingiau sudalyvavo ir gavo net 33 proc. mandatų.
Šiuose savivaldybių tarybų rinkimuose partijoms buvo pažerta daug netikėtumų, kai senos, „solidžios“ partijos negavo mandatų. Dabar jas kamuoja klausimas, o kaip patekti į Seimą per 2016 m. rinkimus.
Šiuo atveju norėčiau sutikti su D.Jablonskaitės pastebėjimu, kad moterų vaidmuo išryškėja nebent reitingų nuosmukio atveju, kai auga rinkėjų nepasitikėjimas, ir tada jau partijoms atrodo natūralu moteris išstumti į priekį, kad jos iškovotų partijai reikalingus reitingo balsus.
Kita medalio pusė yra tai, kad vyrams sunku yra peržengti savo ambicijas ir ketvirtą kampą užleisti moterims. Ir tada kyla klausimas, o kam gi mes reikalingi? Iš tikrųjų toks klausimas net neturėtų kilti, nes kalbam ne apie moterų dominavimą, o apie jų visavertį įsitraukimą į politiką.
Tačiau dažnai nesusimąstoma, o kiek gi moterims tai kainuoja? Taip, moteris yra gera šeimininkė, gera mama, gera darbuotoja (jei negimdo vaikų ir jie neserga), gera visuomenės veikėja, bet šiukštu, ji negali būti gera politikos veikėja. Kodėl?
Čia yra daug klaustukų, ne į visus galima atsakyti be fundamentinių tyrimų, tačiau jau dabar aiškūs keli atsakymai. Pirmiausiai tai, kad pačios moterys yra nesolidarios, kaip rodo praktika, jos dažniausiai balsuoja už vyrus ir dar labai gajos mintys patriarchalinei visuomenei paprasčiau priimti vyrą, kaip teigia parlamentarė Agnė Bilotaitė.
Sutinku su Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) direktorės Virginijos Langbakk išsakyta nuomone, kad moterims karjeros trukdo siekti vadinamasis neatlyginamas darbas namuose – buitis, vaikai.
Yra Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų, kurios siekia, kad moterys lygiomis teisėmis ir galimybėmis dalyvautų politiniame gyvenime. Organizuojamos įvairios akcijos, seminarai, apskriti stalai, mokymai. Kaip vieną iš tokių pagalbininkų norėčiau paminėti moterų politikių klubą „Mildą“ (Moterų iniciatyva Lietuvoje demokratijai auginti), kurio įkūrėja Jūratė Puidienė šiemet buvo iškelta į Metų kaunietės rinkimus (ten pateko į šešetuką). J.Puidienės nuomone, kuo daugiau moterų politikoje, tuo mažesnė korupcija.
Žaneta Simanavičienė yra KTU profesorė, habilituota daktarė, Moterų teisių asociacijos valdybos pirmininkė
