Kurti ar nekurti bendrą ES Energetikos sąjungą?
Žinoma, kurti. Buvo teigiama, kad vienas iš šios Energetikos sąjungos privalumų – vieninga, suderinta ES pozicija dėl energetinių išteklių pirkimo iš išorės šalių. Lietuvai tokia tvarka būtų naudinga.
Lietuvoje paskleistos džiaugsmingos žinios apie praėjusią savaitę vykusios Europos Vadovų Tarybos sprendimus dėl Energetikos sąjungos. Vis dėlto pažvelgus atidžiau ir iš blizgaus popierėlio išvyniojus realius faktus, žinios neatrodo tokios džiaugsmingos. Aiškėja, kad ES energetikos sąjungos kūrimas – vis dar politinių postūmių stadijoje, kurioje jau tirpsta kai kurie esminiai Lietuvos lūkesčiai.
ES energetikos sąjungos kūrimas – vis dar politinių postūmių stadijoje, kurioje jau tirpsta kai kurie esminiai Lietuvos lūkesčiai.
Dauguma Europos Sąjungos valstybių nenusiteikusios remti idėją centralizuotai pirkti dujas iš trečiųjų šalių, pavyzdžiui, iš Rusijos. Europos Vadovų Taryboje teigta, kad centralizuotas dujų pirkimas iš „Gazprom“ iškraipytų konkurenciją, kad centralizuotas dujų pirkimas galimas tik krizių atveju.
Konkurenciją kaip tik ir iškraipo nevienodos kainos, kurias valstybės narės moka „Gazprom“: vienos perka pigiai, kitos, patirdamos politinį spaudimą, moka brangiai.
Kokius pagrindus Energetikos sąjungai kloja faktai, kad į Italiją ir Vokietiją „Gazprom“ pradėjo tiekti daugiau dujų, kai kovo 5 dieną Italijos premjeras M.Renzi apsilankė pas Rusijos prezidentą V.Putiną, o vokiečių kompanijos „Wintershall“ vadovas – pas „Gazprom“ vadovą?
Lygiai po dviejų savaičių Europos Vadovų Taryboje kalbėta apie Energetikos sąjungos būtinybę, bet nekalbėta, kodėl kai kurios ES valstybės narės sau leidžia nesilaikyti solidarumo principų ir daryti individualius susitarimus, už kuriuos „apdovanojamos“ didesniu dujų kiekiu ir, galbūt, pigesnėmis dujomis.
Kokiam laikotarpiui šios sutartys sudarytos, kokiomis sąlygomis?
Klausimų kyla ir dėl kito svarbaus Lietuvos lūkesčio – nebekalbama apie privalomą keitimosi informacija dėl valstybių sudaromų susitarimų su trečiosiomis šalimis dėl dujų tiekimo.
Dokumente kalbama tik apie būtinybę užtikrinti visų susitarimų, susijusių su dujų pirkimu iš išorės tiekėjų, visapusišką atitiktį ES teisei, visų pirma padidinant tokių susitarimų skaidrumą ir suderinamumą su ES nuostatomis dėl energetinio saugumo.
Taip pat pažymima, kad turi būti užtikrintas neskelbtinos komercinės informacijos, susijusios su dujų tiekimo susitarimais, konfidencialumas. Tokios nuostatos neva suteiktų papildomų argumentų Europos Komisijai reikalauti iš valstybių, kad šios pateiktų informaciją apie esamus ir planuojamus energetinius susitarimus su trečiosiomis šalimis.
Ar tai reiškia, kad informacija apie sutartis su „Gazprom“ bus pateikiama tik Europos Komisijai (jei bus pateikiama), o ši jau spręs, ar tos sutartys atitinka ES teisę? O jei neatitinka? O jei valstybės narės tokios informacijos neteiks?
Džiugu tai, kad Europos Vadovų Tarybos išvados atveria kelią finansuoti Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizavimą su kontinentine Europa.
Nedžiugina tai, kad aiškus mechanizmas su aiškia valstybių ir Europos Komisijos atsakomybe įgyvendinant visai ES svarbius energetikos (ir ne tik energetikos) projektus dar tik bus kuriamas. Mechanizmas, kad projektą įgyvendinančios valstybės turėtų vieningą poziciją, tikslus ir atsakomybę, jau turėjo būti sukurtas.
Toks atsakomybės ir kontrolės mechanizmas, užkertantis kelią vienai ar kitai valstybei stabdyti svarbius visam regionui projektus, būtinas norint sėkmingai sujungti Baltijos šalių elektros sistemas su kontinentinės Europos elektros tinklais darbui sinchroniniu režimu.
Toks atsakomybės ir kontrolės mechanizmas būtinas Lietuvos-Lenkijos dujotiekio projekto įgyvendinimo atveju, nes Lenkija nebūtinai gyvybiškai suinteresuota šiuo dujotiekiu: pigesnes gamtines dujas Lenkija gauna reversiniu būdu iš Vokietijos.
Kada toks – bendro darbo, atsakomybės ir tikslų – mechanizmas bus sukurtas?
Toks mechanizmas jau turėjo veikti pradėjus įgyvendinti ir transeuropinio geležinkelio „Rail Baltica“ projektą. „Rail Balticos“ projekto sėkmė priklauso ne tik nuo ES paramos šiam projektui, bet ir nuo Lietuvos, Latvijos, Estijos noro tikslingai įgyvendinti šį projektą. Jau nekalbant apie Lenkijos neskubėjimą modernizuoti geležinkelį Lietuvos link.
Kada toks – bendro darbo, atsakomybės ir tikslų – mechanizmas bus sukurtas?
Europos Sąjunga turi „patirties“, kai geri Europos Vadovų Tarybos sprendimai ir politiniai postūmiai lieka tik gerais norais.
Dar 2011 metų pradžioje ES valstybių ir vyriausybių vadovai pripažino energijos vidaus rinkos sukūrimo reikšmę ir nustatė aiškius terminus: 2014 metais turėti bendrą energijos vidaus rinką, o po 2015 metų nė viena valstybė narė neturėtų likti atskirta nuo Europos dujų ir elektros energijos tinklų. Taip neatsitiko. Net suskystintų dujų terminalą Lietuva turėjo statytis savarankiškai, be tiesioginės ES paramos.
Politiniai postūmiai ir į blizgius popierėlius pakuojamas ES valstybių solidarumas dar nereiškia įgyvendintų projektų ir vieningos, išties solidarios valstybių pozicijos bei veiksmų.
Zigmantas Balčytis yra Europos Parlamento narys, LSDP atstovas
