Šią savaitę Europos Parlamentas svarstė Rusijos „Gazprom“ ir penkių Europos bendrovių ketinimus dėl Baltijos jūrą kertančio dujotiekio „Nord Stream“ plėtros. Nutiesti naują dujų vamzdį jūros dugnu ir taip padvigubinti dujų tiekimą Europai kartu su „Gazprom“ pasišovė Vokietijos E.ON ir „BASF/Wintershall“, Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos „Shell“, Austrijos OMV, Prancūzijos „Engie“.
Atsakingas už energetiką komisaras M.Canete pareiškė, kad šis projektas yra privačių kompanijų reikalas. Tik po to, kai Baltijos valstybių, Vidurio Europos ir kitų šalių parlamentarai vienareikšmiškai pareiškė, kad tai, kas vyksta, yra ES interesų išdavystė, komisaras „pakeitė plokštelę“ ir pažadėjo „imtis visų priemonių tirti“.
Tik po to, kai Baltijos valstybių, Vidurio Europos ir kitų šalių parlamentarai vienareikšmiškai pareiškė, kad tai, kas vyksta, yra ES interesų išdavystė, komisaras „pakeitė plokštelę“ ir pažadėjo „imtis visų priemonių tirti“.
Tokie neužtikrinti žodiniai pažadai leidžia abejoti Europos Komisijos principingumu ir nuoširdumu. Ir kol Europos Komisija „imsis visų priemonių“, Rusija jau pareiškė, kad projektui įgyvendinti Europos Komisijos sutikimo ir nereikia.
Tai reiškia, kad Europos energetinio saugumo laidotuvės vyksta visų ES lyderių akyse, skambant garsioms kalboms apie ES energetinio saugumo didinimą ir energetinės priklausomybės mažinimą nuo Rusijos.
Paradoksalu ir absurdiška, bet neseniai V.Putinas apie ES pasakė: jie visada viena kalba, o kitą daro. Labai norėtųsi tikėti, kad yra priešingai.
ES energetinės priklausomybės nuo Rusijos mažinimas yra vienas iš pagrindinių kuriamos Energetikos sąjungos tikslų. Todėl toks ilgalaikis Europos energetikos kompanijų susitarimas su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo apimties padvigubinimo „Nord Stream“ dujotekiu akivaizdžiai prieštarauja ES energetikos politikai. Tokiu susitarimu nesąžiningai apeinamos Vidurio ir Rytų Europos valstybės narės, kurios iki šiol yra atskirtos nuo Europos energetinių dujų ir elektros tinklų.
Kokioje padėtyje dabar atsiduria labiausiai nuo Rusijos energetinės politikos kenčiančios valstybės narės? Tokios, kaip Lietuva, kuri nuosavomis lėšomis, be ES finansinės pagalbos, pasistatė suskystintų dujų terminalą siekdama turėti bent vieną energetinę alternatyvą ir mažinti už energetinius išteklius mokamą kainą?
Skandalinga, kad iki šiol nesugebėta užtikrinti, jog Europos Komisija būtų privalomai informuota apie visus valstybių narių ir privačių kompanijų susitarimus energetikos srityje ir įvertinti jų poveikį.
Jei privačios ES kompanijos gali priimti tokius sprendimus, kurie gali net kenkti atskirų valstybių narių, ES partnerės Ukrainos, o kartu ir visos ES interesams, kyla klausimas: ko vertos mūsų pastangos stiprinti savo energetinį saugumą, labiau atsiriboti Rusijos energetikos išteklių, investuoti milijardus į trūkstamą infrastruktūrą?
Skandalinga, kad iki šiol nesugebėta užtikrinti, jog Europos Komisija būtų privalomai informuota apie visus valstybių narių ir privačių kompanijų susitarimus energetikos srityje ir įvertinti jų poveikį. Šis atvejis, kaip ir „Volkswagen“ skandalas, kelią rimtų abejonių ES institucijų patikimumu.
Europos „šrioderizacija“, prasidėjusi buvusio Vokietijos kanclerio G.Schroederio ir V. Putino susitarimu dėl „Nord Stream“ įgyvendinimo, tęsiasi. Šis procesas mažina ES konkurencingumą ir skaldo, o ne vienija ES.
Zigmantas Balčytis yra Europos Parlamento narys, socialdemokratas
