Žiūrint į tai, kaip reformos Lietuvoje yra prastūminėjamos, tikėtina, kad viskas bus apipinta tokiais maurais, kad sunku bus suprasti, apie ką kalba. Panašiai kaip „Sodros“ „grindys“: drastiškas mokesčių padidinimas mažiausiai uždirbantiems buvo prastumtas kaip... pagalba mažiausiai uždirbantiems.
Nenustebčiau, jei sprendimas nebeleisti 2 proc. nukreipti į kaupimą, o ne į „Sodrą“, bus pristatomas kaip žmonių gelbėjimas nuo jų pačių. Suprask, žmogus, norintis senatvei susitaupyti ir nebūti priklausomas nuo politikų pažadų, yra ant kabliuko užkibęs kvailys. Ar kvaila senatvėje norėti santaupų, o ne pažadų? Pažiūrėkime giliau.
Jei žiūrėti iš esmės, tai Lietuvoje dominuoja einamojo finansavimo principu paremta „Sodros“, t.y. „pirmosios pakopos“ pensija. Ką sumoka vieni (t.y. dirbantys), iš karto yra išmokama kitiems, (t.y. pensininkams). Pensijas dabartiniai pensininkai gauna tik todėl, kad iš kiekvieno uždirbančio 700 eurų atlyginimą „į rankas“ yra nuskaičiuojama 474 eurai mokesčių, iš kurių daugiau nei 200 eurų keliauja į „Sodrą“, t.y. dabartiniams pensininkams.
Visas sukauptas „darbo stažas“, TSRS laikais buvę atlyginimai ir kiti dėmenys, kuriais nustatomas pensijų dydis, yra tik detalės. Jos tik sukurią iliuziją neva valdiška sistema jūsų sumokėtus pinigus kaupia, atideda į atskirą stalčių, tam kad senatvėje iš to stalčiaus jums mokėtų pensiją.
Bet tai tik miražas. Jūsų pinigų – nėra. Jūsų stalčiaus – irgi nėra. Jei jums išėjus į pensiją Lietuvoje bus daug pensininkų ir mažai dirbančiųjų, jei valstybės biudžetas bus pustuštis, o valdžiai niekas neskolins, jūsų sukauptas „stažas“, „taškai“ ar kiti pažadai išnyks kaip dūmas. Ir niekam nepasiskųsite.
Antroji pakopa, t.y. kaupimas, atvirkščiai – jūsų pinigus kaupia jūsų stalčiuje, kad išėjus į pensiją iš savo stalčiaus galėtumėte pasiimti savo pinigus. Ar visus iš karto, ar kas mėnesį – čia jau nereikšminga detalė.
Kitaip tariant, valdiškoje sistemoje iš tavęs paimti pinigai yra iš karto išleidžiami mainais į pažadus senatvėje mokėti pensiją. Privačioje – dedami į stalčių, kad išėjęs į pensiją juos ir pasiimtum. Valdiškoje sistemoje tau pensiją moka kiti, privačioje – tu pats. Būtent tai, o net ne pensijos dydis, yra esminis skirtumas tarp valdiškos ir privačios sistemos. Ir retorinis klausimas – kurią sistemą rinktųsi protingas žmogus, o kurią kvailys – čia yra labai vietoje.
Žinoma, privačios pensijos irgi turi rizikų. Santaupos ir pinigai gali nuvertėti. Jei pasirinkote labai saugias investicijas, tai uždarbis gali būti mažesnis nei infliacija. Ir atvirkščiai, rizikingose investicijose vietoje pelno gali gauti nuostolį. Pinigai ant medžių neauga (o jei augtų – būtų nieko verti). Ir tikrai neprotinga tikėtis, kad kas mėnesį į krūvelę dėdamas po 14 eurų (t.y. tik po 2 proc. nuo atlyginimo), senatvėje žarstysi milijonus.
Ginčytis, kokią pensijų sistemą rinktųsi protingas žmogus yra bergždžias reikalas. Reikia leisti žmonėms pasirinkti ir gyventi su savo pasirinkimu. Čia yra vienintelis būdas, kaip laisvoje šalyje suaugę žmonės turėtų tvarkytis savo gyvenimą.
Bet vis dėl to, pamąstykite. Per 40 metų nuo 700 eurų atlyginimo pensijų sistemai sumokėsite 96 000 eurų. Ką už tai norėtumėte gauti mainais? Pažadų, kad kažkokią pensiją senatvėje vis dėl to gausite, (t.y. valdišką sistemą)? Ar 96 000 eurų santaupų (t.y. privačią sistemą)?
Ir dar. Jei valdiškoje sistemoje pensijos nesulauksi, nes iš gyvenimo pasitrauksi anksčiau, jums duoti pažadai numirs kartu su jumis. Privačioje sistemoje jūsų sukaupti pinigai atiteks jūsų vaikams ar sutuoktiniui. Įsiklausykite dar kartą – jūsų 96 000 eurų atitektų ne sistemai, o jūsų vaikams. Jei jums leistų pasirinkti, kurią sistemą rinktumėtės?
Deja, rinktis niekas neleidžia. Iš pensijai atseikėtų 200 eurų, tik 14 eurų nukeliauja į pensijų kaupimą (tiesa, vėliau dar 14 Eurų pridedami iš biudžeto), likę – nukreipiami į „Sodrą“. O valdžioje yra žmonių besikėsinančių uždrausti ir tuos 14 eurų pervesti ne į „Sodrą“, o į pensijų kaupimą.
Laisvoje šalyje politikų norai neturėtų būti rimta kliūtis protingai politikai įgyvendinti. Vienintelė rimta kliūtis, o tiksliau – klausimas apie kurį reikia pagalvoti – kaip finansuoti dabartinių pensininkų pensijas. Tam reikia platesnių diskusijų. Bet uždrausti anūkui taupyti, nes pinigų seneliui reikia dabar, yra trumparegiška politika.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.
