Bet noriu atkreipti dėmesį į kitą problemą. Piktinotės, kad 42 urėdijos ilgai šokdino Seimą, vyriausybę, darė įtaką Seimo nariams? Supratote, kad miškininkų vežimas protestuoti prie Seimo yra akivaizdi manipuliacija? Lengviau atsipūtėte, kai Seimas pagaliau balsavo už urėdijų reformą?
Urėdijos yra smulkmena palyginus su savivaldybės įmonėmis. Urėdijų yra 42, savivaldybių įmonių 6 kartus daugiau – apie 250 (2012 duomenimis). Urėdijose dirba apie 4000 žmonių, savivaldybės įmonėse – penkis kartus daugiau, apie 20 000.
Be to, urėdijų tiesioginė veikla paprasta akimi nelabai matoma. O savivaldybės įmonės tiesiogiai daro įtaką kiekvieno rinkėjo gyvenimui. Nuo šilumos kainos iki išasfaltuotų kiemų. Nuo nupjautos žolės iki daugiabučių renovacijos. Kuomet mero perrinkimas nemaža dalimi priklauso nuo šių dalykų, noras asmeniškai kontroliuoti savivaldybės įmonių veiklą ne vieno mero širdyje pažadina vidinį „Lukašenką“. Juk kaip smagu paskambinti savivaldybės įmonei ir garsiai paliepti užlyginti kokią duobę.
Urėdijas bent riboja jų veiklos sritis – miškas ir mediena. Tuo tarpu savivaldybės įmonės gali užsiimti bet kuo. Nori pardavinėti knygas – prašau. Prižiūri gatves, bet panorai užsiimti daugiabučių priežiūra – pirmyn. Reikia etatų nusipelniusiems partijos žmonėms? Rinkitės pareigybę vienoje iš savivaldybės įmonių.
Savivaldybės teritorijoje iš esmės visas taisykles nustato pati savivaldybė. Esate smulkus verslininkas ir bandysite įrodyti, kad savivaldybė specialiai išstūmė jūsų verslą iš rinkos tam, kad palengvintų sąlygas savivaldybės įmonei? Sėkmės. O jei ir po kokių dvejų metų įrodysite – kas iš to. Laiko neatsuksi atgal, klientų nebeatgausi ir, tikėtina, jau būsi bankrutavęs.
Jei valstybės įmones bent bandoma centralizuotai valdyti, tai savivaldybių įmonės yra tų savivaldybių reikalas. Savivaldybės įmonės atsiskaito ne Seimui ir ne Vyriausybei, o savivaldybės administracijai. Mano vasalo vasalas nėra mano vasalas.
Tad, jei jus neramino urėdų įtaka politikams, Seimo nariams, tai potenciali savivaldybės įmonių įtaka turėtų šiurpinti.
Pažiūrėkime į du nesenus įvykius, kur ši įtaka buvo akivaizdi.
Gegužės mėnesį Seimas atmetė Prezidentės veto (o tai nutinka retai) ir leido savivaldybėms pirkti paslaugas be konkurso iš savivaldybėms priklausančių įmonių. Tai reiškia, kad savivaldybė, pvz., gatvių valymą gali pirkti iš savo įmonės, nepatikrinusi, ar galima pigiau. Neaišku už kokią kainą, o svarbiausia – be jokio konkurso. Tarsi leistų savo asmeninius, o ne mokesčių mokėtojų pinigus (beje, spėju, kad jei leistų asmeninius pinigus, tai tikrai pasidomėtų, ar nėra pigiau).
Argumentai? Politikai labai susirūpinę, ką darys savivaldybių įmonės, jei konkurse pasiūlys per aukštą kainą ir nelaimės konkursų. Gi ten dirba daug žmonių, įsigyta technikos... Negi bankrutuos kaip paprasta normali įmonė?
Paprastai tariant, esminis argumentas yra tas, kad savivaldybės įmonėms reikia suteikti privilegiją – gauti užsakymus be konkursų, nes savivaldybių įmonės gali neatlaikyti konkurencijos ir bankrutuoti. Tiesiog pagirtinas rūpestis įmonėmis. Bet kodėl tik valdiškomis? O ką daryti privačiai įmonei, kuri bankrutuos dėl to, kad valdiškos įmonės susirinks visus užsakymus be konkursų? Ten dirba kitokie, antrarūšiai žmonės?
Kas galėjo pagalvoti, kad šiais laikais, kai dėl pirkimų iš savo dukterinių įmonių krito net Lietuvos geležinkelių galvos, kažkam užteks įžūlumo siūlyti panaikinti įstatymo nuostatą draudžiančią mokesčių mokėtojų pinigus leisti pirkti be konkursų.
Argumentacija, kad savivaldybių įmonėms reikia suteikti privilegijų ir apsaugoti nuo konkurencijos turėtų iš karto uždegti pavojaus lemputes Seimo narių galvose. Įsivaizduokite, koks triukšmas būtų kilęs, jei į Seimą būtų atėję prekybininkai ir pareikalavę neleisti atsidaryti „Lidl“, nes mažmeninėje prekyboje padidės konkurencija?
Bet į Seimą atėjo valdiškų įmonių grupė ir pasakė, kad jos nenori kaip visi kiti, konkursuose varžytis dėl užsakymų, finansuojamų mokesčių mokėtojų pinigais. Atėjo savivaldybės ir pasakė, kad jos nenori mokesčių mokėtojų pinigų leisti per viešuosius pirkimus. Ir? Nieko. Pavojaus lemputės neužsidegė. Ne tik neužsidegė, bet visi, kas apie tai įspėjo, buvo aklai ignoruojami.
Dar vienas pavyzdys – nuo liepos turėjo įsigalioti taisyklė, kad savivaldybė, prieš kurdama naują valdišką įmonę ar užsiimdama nauja veikla, turi gauti leidimą iš Konkurencijos tarybos. Iki šiol savivaldybės įmonės, ypač jei turi savivaldybės palaiminimą, galėjo užsiimti bet kokia veikla. Būtent šis leidimas ir turėjo būti viena iš prevencijos priemonių, kad savivaldybės negalėtų užsiimti viešbučių verslu, taksi ar avialinijų kūrimu.
Bet Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas birželio pabaigoje bandė išsukti šiuos saugiklius. Drama vyko ne ką prastesnė nei urėdijų atveju. Ekonomikos komitetas balsavo, kad saugikliai būtų palikti. Tą pačią dieną Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas suskubo priimti sprendimą, kad saugikliai būtų išsukti. Tik dėl laiko trūkumo šis klausimas nespėjo atsidurti plenariniame posėdyje šioje sesijoje. Bet tai nereiškia, kad neatsiras rudenį.
Nekritikuoju Seimo narių dėl pasaulėžiūros. Jei Seimo nariai mano, kad gamybos priemonės privalo priklausyti valstybei, kad reikia atkurti valdiškus buitinio aptarnavimo kombinatus – nieko jau čia nebepadarysi. Tačiau gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, tad Seimo nariai turi išlikti objektyvūs, nešališki ir nesudaryti šiltnamio sąlygų įmonėms tik todėl, kad šios yra valdiškos.
Kalbant apie savivaldybes, žinoma, nėra taip, kad kiekvienas savivaldybės vadovas taip ir žiūri, kaip išnaudoti savivaldybės įmones savo politinei įtakai stiprinti. Tačiau tokių tikrai yra. O Seimas, atmetęs Prezidentės veto, ar visų įmanomų kontrolės institucijų rekomendacijas, atrišo rankas būtent tiems, kurie nori elgtis nesąžiningai. Tiems, kurie nori mokesčių mokėtojų pinigais finansuoti savo politinę karjerą, dalinti postus bendražygiams, ar „merkti” mokesčių mokėtojų pinigus į asmeninės tuštybės projektus.
Klausimas tik „kodėl”? Dėl nesupratimo, ar dėl įtakos?
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.
