Reformos būtinybę jau daugybę metų aiškina visi – nuo Lietuvos įmonių iki Europos Komisijos. Bet Lietuvos Darbo kodeksas – nė krust.
Valdžiai ne kartą buvo teikti pasiūlymai, pavyzdžiui, nustatyti vidutiniškai 40 valandų darbo savaitę, vietoj dabartinių lygiai 8 valandų per dieną. Taip žmogus galėtų pasiplanuoti, kurią dieną dirbti ilgiau, o kurią trumpiau. Tačiau net ir smulkūs siūlymai ne kartą buvo atmesti. Beje, tokios smulkmenos net nėra joks darbo santykių liberalizavimas. Tai, kad mes šių dalykų vis dar neturime, yra dabartinio Darbo kodekso nemodernumo iliustracija.
Kai kokia nors šalis pagaliau leidžia moterims vairuoti, mes nesakome „feminizmo revoliucija“. Tiesiog nusistebime, kad, pasirodo, būta šalių, kurios taip gyveno. Nustebtume, jei tokia šalis sakytų, kad „Jei leidome moterims vairuoti, tai uždrauskime skirtis. Juk turi būti kažkoks balansas“. Reikalingos reformos yra naudingos savaime, jų nereikia su niekuo balansuoti. Šį palyginimą tęsiu, nes dabartinės diskusijos apie Darbo kodekso modernizavimą pasiekė šį absurdo lygį.
Reformos būtinybę jau daugybę metų aiškina visi – nuo Lietuvos įmonių iki Europos Komisijos. Bet Lietuvos Darbo kodeksas – nė krust.
Jei pasitvirtins Verslo žinių informacija, beužgimstančiame Darbo kodekso projekte yra tokių nuostatų – jei vietoje lygiai 8 valandų per dieną leisime dirbti vidutiniškai 40 valandų per savaitę, mainais... visi darbuotojai privalės mokėti mokesčius profsąjungai. Net jei ir nebus profsąjungos nariai. Nenustebčiau, jei tokių absurdiškų nuostatų iki šiol uoliai neskelbiamame naujame Darbo kodekso projekte yra ir daugiau.
Tokios nuostatos – ne balanso ieškojimas ir net ne derybos. Čia panašu į prekybą sau nepriklausančiu turtu arba prekybą įtaka. Absoliuti dauguma žmonių Lietuvoje profsąjungoms nepriklauso ir netrykšta noru atiduoti dalį atlyginimo tarpininkams. Kodėl žmogus, norintis pats, be tarpininkų susitarti, kad pirmadienį jis dirbs 7 valandas, o antradienį – 9, jau dabar negali to padaryti? Jei galų gale XXI amžiuje žmogui bus leista tartis pačiam, kodėl jis kažkam už tai turi atiduoti dalį savo atlyginimo?
Štai jums ir kitas absurdas iliustracijai. Prieš kelis metus buvo iškeltas siūlymas laisvesnes darbo sąlygas taikyti uždirbantiems daugiau nei 6 500 litų (1 882,53 eurų). Tokius darbuotojus būtų galima atleisti greičiau ir paprasčiau, mokėti mažiau kompensacijų ir panašiai.
Logika paprasta. Laisvesnėms darbo sąlygoms prieštaraujama dėl to, kad neva rūpinamasi išnaudojamais darbuotojais. Bet kodėl tada prieštarauti, kad laisvesnes darbo sąlygas savo kailiu pajustų tie, kurių užguitais tikrai nepavadinsi? Mąstant sveiku protu, neturėtų atsirasti teigiančių, kad tūkstančius uždirbantis paklausus specialistas (ar vadovas) prie laisvesnių darbo sąlygų bus išnaudojamas.
Deja, klystu. Ne pirmą kartą pasitelkiami teisiniai išvedžiojimai apie išnaudojimą ir diskriminaciją. 6 500 litų (1 882,53 eurų) uždarbio fone smagiai skamba pareiškimai „profesinės sąjungos neleis įteisinti diskriminacijos darbe“.
Panašūs išvedžiojimai pasitelkiami ir teismuose, kur koks nors iš darbo atleistas valstybinės įstaigos vadovas prisiteisia šimtatūkstantinę kompensaciją už neva netinkamą atleidimą iš darbo. Kompensaciją, beje, sumoka mokesčių mokėtojai. Mūsų pasenęs Darbo kodeksas labiausiai naudingas net ne paprastiems darbuotojams, o tiems, kas išmano teisines vingrybes ar turi pakankamai pinigų brangiems advokatams.
Politiniai rateliai pokyčiams Darbo kodekse priešinasi iki absurdo. O tuo metu didžioji dauguma darbuotojų, ypač privačiame sektoriuje, jau seniai gyvena ne pagal Darbo kodekso taisykles. Ateina ir išeina kada reikia, rezultatus matuoja pagal nuveiktus darbus, o ne darbe prasėdėtą laiką. Jau seniai laikas tuos dalykus įteisinti ir pagaliau turėti modernias taisykles. Be jokių „otkatų“ ar reveransų siauroms interesų grupėms.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
