Ne paslaptis, kad valdžios siekis iki smulkmenų reguliuoti, kur ir kada suaugę žmonės gali nusipirkti alaus, yra vienas iš klausimų, dėl kurio visuomenė norėtų platesnės diskusijos. Kad alkoholizmas yra blogai, ar, kad yra žmonių, turinčių problemų – niekas nesiginčija.
Tačiau dalis visuomenės nori paklausti, ar neperlenkta lazda. Tikrai tam turime teisę. Tik kada paskutinį kartą valdžia šiuo klausimu turėjo sąžiningą diskusiją su visuomene? Diskusiją su oponentais, o ne parodomąją imitaciją, be jokios opozicijos? Sąžiningą diskusiją, o ne „neapykantos dviminutę“, kur kiekvienas prieštaraujantis yra apšaukiamas „alkoholiku“ ar „parsidavusiu“.
Nesuklyskite. Jei galima ignoruoti prieštaraujančius gėrimų klausimu, tai galima ignoruoti ir nepritariančius mokesčių klausimais.
Jūs valdžia? Gerai. Bet civilizuotame pasaulyje valdžia vertinama pagal tai, kaip ji bendrauja su prieštaraujančiais, o ne su ją palaikančiais žmonėmis.
Kada valdžia paaiškino ir įrodė, kodėl stacionarioje lauko kavinėje alų gerti galima, o nestacionarioje – jau nebe? Kodėl reikia kiekvieną, perkantį alaus, filmuoti ir įrašą saugoti 180 dienų? Kodėl žmogus bus baudžiamas, jei iš parduotuvės iki automobilio gėrimą nešis neįpakavęs į nepermatomą maišelį? Kodėl renginiuose gėrimai būtų draudžiami? Visa tai ir dar daug daugiau numatyta įstatymų projektuose, paskubomis stumiamuose per Seimą.
Valdžia su visuomene tariasi minimaliai, t.y. tik tiek, kiek reikalauja įstatymai. Tačiau praėjusios savaitės Seimo Sveikatos reikalų komitete kartota frazė „nepatinka – teikite savo įstatymo projektą“ (kurį mes atmesime), yra tarimosi su visuomene parodija, demokratijos iškamša. Seime siautėjantys blaivybės sergėtojai, nebaudžiami grasinantys kultūros atstovams yra perspėjimas, kad mūsų laisvės ir teisės nėra tokios neliečiamos, kaip mes įpratę manyti.
Nesuklyskite. Jei galima ignoruoti prieštaraujančius gėrimų klausimu, tai galima ignoruoti ir nepritariančius mokesčių klausimais. Jei suabejojusį alaus uždraudimu lauko kavinėse galima pavadinti „alkoholiku“ ar „parsidavusiu“, tuomet prieštaraujantį mokesčių kėlimui galima vadinti „vagimi“ ir „mokesčių grobstytoju“.
Jei volterišką nuostatą „aš su tavimi nesutinku, bet iki mirties kovosiu už tavo teisę tai pasakyti“ pakeisime „Mes – valdžia, o jūs – parsidavę alkoholikai“, tai mūsų jauna demokratija mirs dar neužaugusi.
Keliems iš jūsų valdžios planai nepatinka ne dėl to, kad negalite gyventi be alkoholio, bet todėl, kad galvojate, kad valdžia perlenkė lazdą? Tiek kišdamasi į žmogaus asmeninį gyvenimą, tiek nesiklausydama, ką sako prieštaraujantys.
Štai, ką aš siūlau. Pirma, būtina plataus masto diskusija su visuomene. Nepaisant valdžios nepagarbaus valdžios elgesio visuomenė vis dar pasiruošusi įsitraukti ir pateikti savo argumentus dėl kiekvieno iš virš 50-ies siūlomų draudimų.
Antra, reikia viso pusšimčio siūlomų draudimų nepriklausomo vertinimo. Kiek jie kainuos, kokią naudą atneš, ar turės bent kokį apčiuopiamą poveikį kovoje su alkoholizmu, o svarbiausia – ar nėra alternatyvų dabar valdžios siūlomiems draudimams. Galima surasti nepriklausomų ekspertų užsienyje, kuriems nesvarbu lietuviška politika, ar kas Lietuvoje valdžia. Kurie galėtų įvertinti Lietuvoje siūlomus draudimus jau esamų fone.
Trečia, iki kol bus atlikti pirmi du darbai, pristabdyti visų naujų draudimų priėmimą. Nes, ne veltui senolių išmintis sako „devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk“. Nes nauja valdžia kol kas dar valdžia nieko nematavo, tik pjaustė.
Svarbiausia – nebijoti. Jei galvojate, kad jei pasėdėsite tyliai, tai valdžia jus paliks ramybėje – gyvenate iliuzijoje. Šiandien uždraus gėrimus festivaliuose, rytoj – restoranuose. „Logika“ tiks ta pati: „lietuviai per daug geria, reikia kažką daryti, restoranas – vieša vieta, o viešose vietose gerti negalima“.
Ir apskritai, kas čia per baimė. Valdžia turi bijoti žmonių, o ne žmonės valdžios. Arba kaip sakė „G&G Sindikatas“: „Tie, kurių bijo visi, bijo tų, kurie nieko nebijo“.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
