Statistiniai pajamų nelygybės rodikliai Lietuvoje tikrai neatrodo gerai. Tad pažiūrėkime, ką tiksliai jie matuoja.
Pirma, statistiniai nelygybės rodikliai nematuoja, lengva ar sunku pragyventi. Kainos, t. y. tas dalykas, kuris visiems rūpi, niekaip nėra įtraukiamas į pajamų nelygybės skaičiavimus. Jei visų produktų kainos per naktį išaugtų dvigubai, nelygybės rodikliai nė kiek nepasikeistų. Jei negalite pragyventi iš gaunamų pajamų, tą matuoja skurdo, o ne pajamų nelygybės rodikliai.
Štai puiki iliustracija: per pastaruosius dešimt metų nelygybė labiausiai sumažėjo per krizę.
Besivystanti šalis ir aukštų technologijų šalis gali turėti vienodus pajamų nelygybės rodiklius, tačiau visiškai skirtingas gyvenimo sąlygas. Lietuvoje pajamų nelygybė net žemesnė nei JAV, bet, turbūt, visiems aišku, kurioje šalyje žmonės, tarp jų ir neturtingi, gyvena geriau.
Jei rytoj ištiktų krizė ir visus atleistų iš darbo – pajamų nelygybė sumažėtų, nes visi gyventumėme iš bedarbio pašalpų. Nesvarbu, kad iš to sunku pragyventi – pajamų nelygybė to nematuoja.
Štai puiki iliustracija: per pastaruosius dešimt metų nelygybė labiausiai sumažėjo per krizę.
Daugybė žmonių prarado darbus, kitiems drastiškai nurėžė atlyginimus ir sumažino pensijas. Daug verslų bankrutavo. Tačiau pajamų nelygybė – sumažėjo.
Prisiminkime tą laikotarpį. Ar jus labai guodė, kad pvz., 2011 ar 2012 pajamų nelygybės rodiklis buvo keliais procentais mažesnis nei iki krizės? Kuriais metais geriau gyventi, 2017, ar 2009-aisiais? O juk pajamų nelygybė tada buvo mažesnė.
Antra, atkreipkite dėmesį į žodį „pajamų“. Pajamų nelygybės rodikliai vertina ne kas kiek turi, o kas kiek gauna. Į akis krenta privatus trijų aukštų namas – pilis pastatyta 90-aisiais? Gali būti, kad savininko pajamos 2017-aisiais nesiekia vidutinio atlyginimo. Nervina jaunas programuotojas, uždirbantis 1500 eurų per mėnesį? Gali būti, kad jis ne tik kad neturi turto, bet dar ir yra prasiskolinęs. Moka paskolą už studijas, už butą ir automobilį, o šalia 1500 atlyginimo dar kiekvieną mėnesį sumoka apie 1000 eurų mokesčių.
Pensininkas gyvenantis bute Vilniaus centre gauna vidutiniškai 280 eurų pensiją, tačiau turi sukaupęs turto – butą miesto centre. Tai kuris iš jų yra turtuolis? Jaunas programuotojas, su 1500 eurų atlyginimu ir krūva paskolų, ar pensininkas su 280 eurų pensija ir nekilnojamu turtu? Statistiškai – jaunuolis, iš tikro – abu jie neturtingi.
Tad neišsiaiškinę, ką skaičiuojame, ir, kaip yra iš tikrųjų, neskubėkime su siūlymais. Pažiūrėkime giliau. Nelygybė „po mokesčių” rodo, kiek skiriasi žmonių atlyginimai, kai iš atlyginimų atimami mokesčiai. Nelygybė „po išmokų” rodo, kiek skiriasi žmonių pajamos nuskaičiavus mokesčius ir išmokėjus išmokas (pvz., bedarbio pašalpas, socialinę paramą ir pan.)
Per pastaruosius 5 metus pajamų nelygybė „po mokesčių” Lietuvoje iš esmės nesikeitė. Tačiau pajamų nelygybė „po išmokų” – didėjo.
Štai pavyzdys. Jei vienas žmogus uždirba 900 „į rankas” (t. y. „po mokesčių”), o kitas – 300, tai jų pajamos „po mokesčių” skiriasi 3 kartus. Jei uždirbantis 300 žmogus gauna 150 eurų socialinę paramą, jų pajamos „po išmokų” skiriasi jau tik 2 kartus.
Pajamų nelygybė „po mokesčių” Lietuvoje yra beveik tokia pat kaip Švedijoje ar Suomijoje (aišku, Švedijoje žmonės gyvena daug geriau, bet pajamų nelygybės rodikliai to visiškai nevertina). Tačiau pajamų nelygybė „po išmokų” Lietuvoje yra aukštesnė nei Švedijoje ar Suomijoje.
Be to, per pastaruosius 5 metus pajamų nelygybė „po mokesčių” Lietuvoje iš esmės nesikeitė. Tačiau pajamų nelygybė „po išmokų” – didėjo.
Abu šie faktai sufleruoja kad pajamų nelygybės augimo priežastys glūdi ne mokesčių, o socialinės paramos sistemoje.
Socialinės paramos sistemoje mažai pinigų? Galbūt. Bet jei nuo 2012-ųjų socialinei paramai išleidžiama vis daugiau, o rezultatai – prastesni? Gal problema ne pinigų kiekis, o kaip jie panaudojami?
Taigi, klausimų yra daug. Kiek pajamų nelygybės Lietuvoje yra iš tikro? Kas tai nulemia – mokesčių sistema ar išmokų sistema? Galbūt iš mokesčių mokėtojų surinkti pinigai skirstomi netaikliai? Gal socialinę paramą gauna ir tie, kuriems reikia, ir tie, kuriems nereikia? Tai reikia išsiaiškinti, jei nelygybė kažkam rūpi rimtai, o ne kaip pretekstas pakelti mokesčius.
Na, o raudonasis instinktas – „išbuožinti turčius“, „atimti ir padalinti“ – niekada neveikė ir niekada neveiks. Ypač Lietuvoje, kur dar net nėra ką iš ko atimti. Jei drastiškais mokesčių kėlimais 1500 eurų uždirbančius programuotojus išvaikysime iš Lietuvos statistiniai pajamų nelygybės rodikliai gal ir sumažės. Bet gyvenimas tikrai nepagerės.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.
