Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Žilvinas Šilėnas: Regionai – baltosios knygos, baltosios dėmės

Ar regionai yra mirę ir jų gyvybę palaiko reanimacija? Ar regionai yra gyvybingi, o jų šuolį į ekonomikos olimpą stabdo iki šiol vykdyta netinkama politika? Nuo įsitikinimų, turbūt, ir priklauso siūlomi receptai. Neseniai pristatytoje vadinamojoje Baltojoje knygoje, kurioje formuojamos regioninės politikos gairės, susipina abu požiūriai.
Žilvinas Šilėnas
Žilvinas Šilėnas / Asmeninio archyvo nuotr.

Ir tai nenuostabu. Regionai – tai didžiausios lietuvio vertybės: laukas, pieva, kelias, upė. Dar įmaišykime XIX a. lietuvio prototipą (valstietis, dirbantis žemę) ir kalbėti apie regionus šaltais nervais yra labai sunku. Diskusija apie investicijų pritraukimą į regioną arba konstatavimas, kad prie kiekvieno namo po mokyklą nepastatysi, greitai išvirsta į „mes“ „jūs“, ir „kada paskutinį kartą matei, kaip paprasti žmonės gyvena?“

Šis administracinis suskirstymas yra svarbus vidaus politikai, kad būtų apie ką ginčytis Seime ir per savivaldos rinkimus.

Naujas administracinis suskirstymas – ne esmė

Nors Baltoji knyga visiems įdomi tuo, kad aptarinėja kelis regioninio administracinio suskirstymo variantus, naujas geografinis ar funkcinis suskirstymas esminiams dalykams neturi esminės reikšmės. Nėra jokio esminio skirtumo, į kelias įsivaizduojamas dalis ar regionus mes padalinsime savo mažą šalį popieriuje. Vilnių ir visa kita? Galime ir taip. Tik nesistebėkite, kad klišės apie dvi Lietuvas įsiės iki kaulų smegenų (jei dar neįsiėdė), ir dar pablogins situaciją.

Beje „dvi Lietuvos“ yra net ne lietuvių viešųjų ryšių specialistų išradimas. Apie „dvi Amerikas“ pradėta šnekėti dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Apie dvi Amerikas tada šnekėjo ir prezidentas Lyndonas Johnsonas, ir Martinas Lutheris Kingas. Apie tai tebešnekama ir dabar.

Galima sukurti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos „regionus“, Šiaulių ir Panevėžio „pusregionius“, Marijampolės, Alytaus, Utenos, Telšių ir Tauragės „puspusregionius“ – jokio esminio skirtumo tai nepadarys. Šis administracinis suskirstymas yra svarbus vidaus politikai, kad būtų apie ką ginčytis Seime ir per savivaldos rinkimus. Tačiau tai neturės esminės įtakos ekonominiams veiksniams, regionų patrauklumui ar žinomumui pasaulyje.

Naujo administracinio lygmens tarp vietos savivaldos ir centrinės valdžios sukūrimas (kažkas panašaus į apskričių atkūrimą) nieko negarantuoja. Lygiai taip pat nieko negarantuoja ir kai kurių politikų siūlomas savivaldybių smulkinimas, ar papildomo valdžios lygmens tarp dabartinės vietos valdžios ir gyventojų sukūrimas. Galima smulkintis su seniūnais, seniūnaičiais ir seniūnaityčiais, bet prikūrus papildomų valdžios sluoksnių, vadžios susikalbėjimas su žmogumi nepadidės.

Galų gale Lietuva pakankamai maža šalis, kad gyventojas pas valdžią galėtų eiti tiesiogiai. O jei negali – tai gal valdžiai reikia būti atviresnei žmonėms, o ne kurti dar vieną valdžios lygmenį.

Rajonų ekonominis atgaivinimas – sunkus

Rajonų skatinimas tapti ekonomiškai aktyvesniais, t.y. pritraukti investicijų, kurti gerai apmokamas darbo vietas – geri tikslai. Galima sutikti, kad esminės rajonų problemos kyla dėl mažesnio ekonominio aktyvumo, neateinančių investicijų ir mažų atlyginimų.

Bet tai ne tik rajonų, tai – visos Lietuvos problema. Kaip pritraukti investicijų ir padidinti atlyginimus yra strateginis visos Lietuvos iššūkis.

O iššūkis nemenkas. Su kitomis šalimis negalime konkuruoti rinkos dydžiu, nes mūsų rinka maža ir neturtinga. Negalime konkuruoti ir rinkos augimo perspektyvomis – žmonių mažėja, visa laimė, kad kol kas auga pajamos. Šalies pigumas kaip vienintelis konkurencinis pranašumas yra atgyvenantis dalykas ir nebūtinai tiesa. Žaliavos, energija, kapitalas ir įrengimai čia kainuoja tiek pat, kiek pasaulinėse rinkose ar net daugiau.

Įsivaizdavimas, kad vietinė valdžia stebuklingai išspręs problemas, kurių centrinė valdžia neįstengia išspręsti jau daugybę metų yra lengvabūdiškas iš strateginės pusės ir nelogiškas iš vadybinės.

Taip, žmonės vis dar uždirba mažiau, ir tai turi didelę reikšmę darbo jėgai imliems verslams (pvz., paslaugų centrams). Tačiau jei verslas imlus kapitalui, produktą kuria robotai, o žmogus tik juos aptarnauja, tai mūsų pigumas praranda lemiamą reikšmę. O galų gale, su atlyginimų augimu, aukštais mokesčiais, ir siūlomais mokesčių kėlimais šiek tiek prakutusiems žmonėms, ir personalo pigumas yra laikina iliuzija.

Yra tik vienas kelias būti kažkiek patrauklesniems konkuruojant su kitomis šalimis – užsiimti verslu ar bet kokia kita veikla Lietuvoje turi būti lengviausia ir paprasčiausia. Valdiški dokumentai turi vaikščioti greičiausiai, taisyklės turi būti paprasčiausios. Ne vidutiniškos, ne atitinkančios ES vidurkį, o lengviausios ir paprasčiausios Europoje. Tik tada yra vilties, kad kažkas norės investuoti pas mus, o ne Čekijoje ar Vokietijoje.

Bet nepamirškime, kad kovoje su biurokratija krito ne vienas ministras. Jei net centrinės valdžios pastangomis neišeina supaprastinti taisyklių ar sumažinti popierizmo, tai kaip tai pavyks vietinei valdžiai, kuri be kita ko dar turi taikytis prie centrinės valdžios įstatymų ir taisyklių? Įsivaizdavimas, kad vietinė valdžia stebuklingai išspręs problemas, kurių centrinė valdžia neįstengia išspręsti jau daugybę metų yra lengvabūdiškas iš strateginės pusės ir nelogiškas iš vadybinės.

Regionų žinomumo didinimas – pasauliui ar mums patiems?

Baltoji knyga taip pat planuoja didinti regionų žinomumą. Tačiau „žinomumą“ kur? Lietuvoje ar pasaulyje? Kiek žinote regionų JAV, Vokietijoje, arba Kinijoje? Ar net Lenkijoje? Suvalkai nesiskaito; be to regionas yra ne „Suvalkų“, o Palenkės (Podlaskie) vaivadija. Čia ne geografijos pamoka, o tik švelnus raginimas pažvelgti į realybę. Kuomet pasaulis vis dar painioja Latviją su Lietuva, o tris Baltijos šalis traktuoja kaip daugmaž vieną, tikėti(s), kad staiga visas pasaulis pradės skirti Kauną nuo Vilniaus yra nerimta.

Regionų žinomumo didinimas ar savotiškas reabilitavimas reikalingas greičiau ne užsienio auditorijoms, o mums patiems. Ne statant „Potiomkino“ kaimus, o atsikratant stereotipų apie miestiečius ir kaimiečius. Šalyje, kurią pervažiuoti galima per tris su puse valandos, tikėti esminiais skirtumais tarp žmonių rajone ir mieste yra beprasmis užsiėmimas.

Kova su urbanizacija – pavėlavusi šimtmečiu

Keista, bet Baltojoje knygoje vis dar išlenda noras kovoti su migracija iš kaimo į miestą. Ši kova yra pavėlavusi bent 100 metų. Dar daugiau, kova su tuo, kad žmonės važiuoja iš rajono į miestą šalyje kur žmonės važiuoja iš rajono į Londoną yra neadekvatu.

Subsidijos būstui regionuose yra nereikalinga ir netaikli politika. Ar žmonės iš rajonų išvažiuoja dėl to, kad rajonuose brangus būstas, ar dėl to, kad miestuose uždirbti galima daugiau? Darbingo amžiaus žmonės regione gyvens, jei galės užsidirbti.

Baltoji regionų knyga – geriau nei Raudonoji knyga. Regionus tikrai geriau ekonomiškai suaktyvinti ir įtempti į XXI a., nei saugoti kaip kokią muziejinę vertybę. Tačiau reikia nepamiršti dviejų esminių dalykų. Pirma, nei regionai, nei vietos savivalda neišspręs problemų, kuriuos valdžia turi spręsti centriniame lygmenyje. Antra, pjaustyk Lietuvą į kiek nori įsivaizduojamų regionų, nei žmonių, nei kapitalo nepadaugės, tačiau valdžios sluoksnių – gali. Trečia, banalu, bet protingų sprendimų reikia tiek Lietuvos, tiek regionų mastu.

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos