Kuba turi (ar bent jau turėjo) panašią programą. Siųsdavo kubiečius daktarus dirbti į Venesuelą. Mainais Kuba iš Venesuelos gaudavo pigios naftos ir finansinės pagalbos. Neoficialiais duomenimis programa taip ir vadinosi „daktarai už naftą“.
Žiūrint plačiau – nieko nuostabaus, kad vienos šalies piliečiai važiuoja dirbti į kitą šalį. Lygiai taip pat įmonės siunčia savo darbuotojus į kitas šalis, atstovybes ir pan. Natūralu, kad žmonės keliasi į kitus miestus, ar kitas šalis, ieškodami, kur jiems geriau gyventi ir dirbti.
Apsisprendimo laisvė (t.y. galėjimas pasakyti „ne“) ir tai, kad naudą už savo darbą gauni pats, yra esminiai bruožai, skiriantys laisvus piliečius nuo Šiaurės Korėjos baudžiauninkų.
Tačiau yra esminis skirtumas tarp laisvo žmonių judėjimo ir Šiaurės Korėjos „eksporto“. Pirma, laisvose šalyse sprendžia pats žmogus. Antra, naudą, t.y. atlyginimą už savo darbą svečioje šalyje irgi gauna pats žmogus. Apsisprendimo laisvė (t.y. galėjimas pasakyti „ne“) ir tai, kad naudą už savo darbą gauni pats, yra esminiai bruožai, skiriantys laisvus piliečius nuo Šiaurės Korėjos baudžiauninkų. Galima pasidžiaugti, kad gyvename laisvų piliečių šalyje.
Tačiau kaip tada vertinti pasirodžiusius siūlymus studentams už mokslą atidirbti regionuose? Juolab, kad taip siūlo ir Lietuvos savivaldybių asociacija, idėją lyg ir palaiko Vidaus reikalų ministerija, Švietimo ir mokslo ministrė. Net pats Lietuvos eurokomisaras išreiškė palaikymą. Įdomu, čia asmeninė ar Europos Komisijos nuomonė?
Problema ne tame, kad šis siūlymas atrodo kaip ištrauktas iš sovietmečio. Visas siūlymas yra nelogiškas ir neteisingas.
Pirma, jei „atidirbimo” pareiga kyla iš logikos, neva, valstybė kreditavo studento studijas ir šis privalo atidirbti, t.y. grąžinti skolą, tai valstybei turėtų būti svarbu, kad studijas baigęs studentas dirbtų, turėtų pajamų ir atiduotų paskolą. Kur jis dirbs – Vilniuje ar Šakiuose – jokio skirtumo. Juk kai pasiimate iš banko paskolą automobiliui, pasižadate atiduoti pinigus, o ne užsiimti kažkokiu konkrečiu darbu.
Antra, ne valstybė moka už studentų mokslą, o mokesčių mokėtojai. Dauguma studentų turi tėvus, kurie mokėjo mokesčius, ir be kita ko, turėjo lūkestį, kad bent dalis tų mokesčių bus skiriama jų vaikų mokslams. Jei valstybė staiga sako, kad už mokslą vaikai privalo „atidirbti“, ar tai reiškia, kad tėvai galėtų reikalauti, kad valstybė sugrąžintų dalį sumokėtų mokesčių? Pinigų, aišku, niekas negražins. Bet gal tada reikia nustoti klaidinti mokesčių mokėtojus, kad už jų sumokamus mokesčius vaikai galės studijuoti nemokamai.
Aišku, mokslas negali būti nemokamas, nes dėstytojų darbas nėra nemokamas. Už tai kažkas turi sumokėti. Atsisakyti nemokamo mokslo iliuzijos – sveika. Bet „paskyrimas” yra visiškai nelogiškas šios iliuzijos sprendimo būdas.
Trečia, jei savivaldybėms trūksta specialistų, daug protingiau lėšas yra skirti didesniems atlyginimams specialistams pritraukti. Tam lėšų savo biudžetuose turėtų susirasti pačios savivaldybės. Arba bent jau prašyti pinigų iš centrinės valdžios, o ne reikalauti studentų. Tiesa, prieš reikalaujant pinigų, savivaldybėms reikėtų apsikuopti savo ūkyje. Pavyzdžiui, Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė parodė, kad, kai kuriose tiek pat gyventojų turinčiose savivaldybėse administracijos darbuotojų skaičius skiriasi kelis kartus.
Pavyzdžiui, Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė parodė, kad, kai kuriose tiek pat gyventojų turinčiose savivaldybėse administracijos darbuotojų skaičius skiriasi kelis kartus.
Ketvirta, jei įteisinsime studentų paskyrimus į provinciją, nes viešajam sektoriui trūksta darbuotojų, tai visas viešasis sektorius taip pat galės reikalauti jiems „atsiųsti studentų”. Urėdai – valyti mišką, valymo įmonė – šluoti gatvių ir t.t. Logika ta pati: studentas „gavo“ iš valstybės ir dabar privalo „atidirbti“.
Iš piliečio, kurio studijos yra kildinamos iš to, kad jo tėvai mokėjo mokesčius, ar to, kad baigęs studijas mokesčius mokės jis pats, studijas baigęs jaunas žmogus tampa pastumdėliu, kurį koks nors biurokratas „paskirs” kažkur dirbti.
Penkta, čia – iliustracija, į kokius spąstus žmogų gali įvaryti valdžia. Iš pradžių per mokesčius paima pusę pajamų, už kuriuos žmogus galėtų pirkti jam reikalingas paslaugas, kad ir pvz., užmokėti už vaiko mokslus. Tada sako, kad už paimtus pinigus mokesčių mokėtojas iš valstybės gaus jam reikalingas paslaugas, pvz. vaikas studijuos nemokamai. Tačiau vėliau žmogus sužino, kad už suteiktą paslaugą vis vien reikės prisimokėti (šiuo atveju – „atidirbti”).
Šiaip yra viena 141 žmonių grupė, kurie iš tikro viską gauna iš mokesčių mokėtojų – nuo atlyginimo iki automobilio. Gal į regionus „atidirbti“ išsiųsti juos?
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
