Prieš porą metų praradote teisę disponuoti savo nuosavybe. Kalbu apie žemę. Ir nors apie tai kalbėta daug, manau, nepakankamai. Pavyzdžiui, žemės „saugiklių“ įstatymas yra būtent tai – negalite žemės parduoti kam norite, už kainą, kuri tinka jums. Dabar analogiška „iniciatyva“ stumiama miškui. Įstatymo projektas vos ne „per kalkę“ nukopijuotas nuo žemės saugiklių, vietoje „žemės ūkio paskirties žemė“ įrašant „miško paskirties žemė“.
Apie žurnalų plėšymą taip pat kalbėta nepakankamai. Priminsiu, valdžia nusprendė, kad jūs, suaugęs Lietuvos pilietis, matyt, esate protiškai nepajėgus atsispirti butelio paveikslėliui žurnale: pamatysite ir – prasigersite. Skandinavijos oro linijų žurnale suskaičiavau 8 puslapius šampano ir viskio reklamos. O Lietuvoje galioja įstatymai, kuriais cenzūruojami žurnalai iš užsienio.
Dar vienas smūgis racionaliam žmogui – liepimas pirkti tik pigiausią vaistą. Priminsiu, jei uždirbate vidutinį, apie 800 eurų, atlyginimą, per metus sumokate apie 1000 eurų valdiško sveikatos draudimo mokesčio. Už tuos pinigus jūs apsidraudžiate – jei susirgsite, draudimas turėtų apmokėti gydymą ar vaistus. Čia – panašiai, kaip automobilio draudimas – mokate draudimo įmokas, tam, kad netyčia padarius avariją, būtų padengti nuostoliai ir sumokėta už automobilio remontą.
Kaip sureaguotumėte, jei padarius avariją draudimo įmonė pareikštų, kad mokės tik už pigiausias detales pigiausiame servise? Įsivaizduokite, jei draudimo įmonės vadovas pradėtų filosofuoti, kad jis asmeniškai netiki brangiomis originaliomis detalėmis. Kad, anot jo įsitikinimų, originalios detalės yra „ponų išmislas“. Spėju, kad pasiųstumėte tokį vadovą kuo toliau ir parodytumėte į sutarties punktus.
O sveikatos atveju? Nieko. Tiesą pasakius, jūs net neturite sutarties, į kurią galėtumėte parodyti. Mokate po 1000 eurų, tačiau neturite jokių teisių kaip klientas. Vartotojų teisių požiūriu, automobilio draudimo ar net televizoriaus lizingo atveju jūsų teisės yra kur kas labiau apsaugotos, nei valdiškos sveikatos draudimo sistemos kliento. Valdiškoje sistemoje jūs neturite jokių teisių, garantijų, net neturite elementarios sutarties.
Kitas pavyzdys – jums ką tik uždraudė gydytis privačiose ligoninėse. Jei tiksliau, jums uždraudė už gydymą susimokėti jūsų sveikatos draudimo lėšomis. Čia tas pats, lyg valdžia sakytų: „Ne ne, mes neuždraudėme parduotuvių. Mes tik uždraudėme jums parduotuvėse atsiskaityti už prekes“. Suprask, prekes pasiimti galima, bet pinigų – ne. Su privačiomis ligoninėmis – tas pats. Mokate ne tik po 1000 eurų, bet jums uždrausta tais pinigais susimokėti privačioje antrinėje ar tretinėje sveikatos priežiūros įstaigoje. Jei tokie tempai išliks, neužilgo uždraus gydytis pas privatų šeimos gydytoją.
Valdiškų pensijų atvejų – dar baisiau. Už pensijų draudimą jūs jau sumokate ne po 1000 eurų per metus, o bent po 3000. Anksčiau dalį šių lėšų galėdavote nukreipti ne į „Sodros“ sistemą, kurioje jūsų pinigai yra net netraktuojami kaip jūsų, o į privatų kaupimą. Dabar – jau nebe. Taupyti galite, bet tik iš tų pinigų, nuo kurių sumokėjote visus mokesčius, draudimus ir „Sodros“ įmokas. Na, ačiū bent už tai, kad leidote.
Tiesa, paskubėjau, su sveikinimais ir ironija. Jei iš savo pinigų kažkiek ir susitaupysite, net nedrįskite galvoti, kad tie pinigai yra jūsų. Pagal naujausius siūlymus, jei sukaupsite bent 10 000 eurų, jūsų santaupas valdžia privers nešti atgal... į valdišką „Sodros“ sistemą. Žodžiu, visą gyvenimą taupai tam, kad nebūtum priklausomas nuo „Sodros“, o tave prievarta parvaro į „Sodrą“. Čia yra ir teisių praradimas ir pasityčiojimas viename.
Bet šis tyčiojimasis iš taupančių prasidėjo daug anksčiau. Prisiminkite – vienas iš pirmųjų žygių įvyko prieš keletą metų. Jis buvo nukreiptas į turinčius gyvybės draudimo sutartis. Tie, kas mokėjo gyvybės draudimo įmokas, nuo tų įmokų nemokėjo gyventojų pajamų mokesčio. Tačiau gyventojų pajamų mokestį susimokėdavo tada, kada pinigus išsiimdavo. Čia buvo net ne mokesčių lengvata, o mokesčių atidėjimas. Vienintelis būdas nuo šių santaupų nemokėti mokesčių buvo – savo pinigus išsiimti likus mažiau nei penkeriems metams iki pensijos arba tuos pinigus sumokėti už vaikų mokslą, arba turėti vaikų su negalia. Tačiau 2017 m. pradžios pakeitimais nebeliko net tos galimybės.
O kur dar planai apriboti jūsų teises valgyti sviestą, turėti seną automobilį ar būstą! Sakysite, perdedu. Bet juk išvardinau net septynis atvejus, kur jūsų teisės buvo apribotos. Įvardinkite bent vieną teisę, kurią per kelis pastaruosius metus gavote.
Teisinėje valstybėje piliečiai turi teises ir pareigas. Teisinėje valstybėje piliečio teisės yra ginamos, ir jas gina ne kas kitas, o valstybė. Tam valstybė ir yra, kad gintų žmogaus teises ir laisves. Tam yra renkama valdžia, mokami mokesčiai.
Pono dvare baudžiauninkai neturi jokių teisių. Baudžiauninko gerbūvis priklauso nuo pono malonės ar nuotaikos. Baudžiauninkai ponui moka ir dirba ne dėl to, kad ponas jais rūpinasi, o dėl to, kad negali nuo pono pabėgti. Beje, dažnai jie net neįsivaizduoja, kad galima ir kitaip.
Ne viena valdžia valstybę stengėsi pakreipti valdžios užgaidoms tenkinti. Valdžia nepagrįstai tapatinasi su valstybe ir taip ją kompromituoja. Lygiai taip pat dabar valdžia, prisidengdama valstybės vardu, nori įgyvendinti savo užgaidas ir fantazijas: nuo valdiškų vaistinių iki žurnalų puslapių cenzūravimo. Nei vieno, nei kito valstybei nereikia. Reikia tik valdžiai.
1944 metais Nobelio ekonomikos premijos laureatas Hayek’as išleido pasaulinės sėkmės sulaukusią knygą „Kelias į vergovę“, kurioje smulkiai išdėstė, kaip žmonės praranda savo teises ir laisves. Manau, dalis politikų rašo savo kūrinį „Kelias į baudžiavą: praktinis įgyvendinimas Lietuvoje“.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.
