Deja, kaip ir ne kartą anksčiau, prasmingo diskurso, ypač apie sistemines problemas, išplėtoti nepavyko. Tikėtina, kad netrukus ši istorija bus primiršta, kaip ir daugybė prieš tai paviešintų panašių nusikaltimų, skaudžių istorijų iš įstaigų, kuriose gyvena nuo visuomenės atskirti žmonės.
Kai kyla skandalas ir paviešinama, kad neteisėtais veiksmais pažemintas žmogaus orumas, apribota laisvė, galima potencialiai tikėtis kelių scenarijų. Pirmas – kad greitai viską užmiršus, gyvenimas, diskriminacija ir panašaus pobūdžio nusikaltimai nepastebimai tęsis po senovei. Antras – kad visuomenei ir žiniasklaidai reaguojant, valdžios struktūros priims sprendimą, kuriuo asmenys pažeidę žmogaus teises bus priversti prisiimti atsakomybę ir už savo veiksmus atsakyti, taip pat bus imtasi prevencijos priemonių, kad tokie įvykiai niekada nebesikartotų. Trečias scenarijus – jei skandalingas įvykis būtų kompleksiškai įvertintas visos sistemos kontekste, ir tai nulemtų ryžtą (dar kitaip pavadintume tai politine valia) imtis esminių sistemos permainų, o ne jos „metastazių“ šalinimo ar dangstymo.
Tikėtina, kad netrukus ši istorija bus primiršta, kaip ir daugybė prieš tai paviešintų panašių nusikaltimų, skaudžių istorijų iš įstaigų, kuriose gyvena nuo visuomenės atskirti žmonės.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pasisako už sistemines permainas Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros bei socialinės globos sistemose. Apgailestaujame, kad kaip ir iki šio skandalo, taip ir aptariant šią tragišką istoriją, trečiojo scenarijaus variantas viešame diskurse buvo mažiausiai aptariamas.
Jau daugiau nei dešimtmetį Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją. Ši konvencija aiškiai ir nedviprasmiškai įpareigoja valstybes užtikrinti, kad visi žmonės galėtų laisvai rinktis, kur ir su kuo gyventi, turėtų galimybę gyventi bendruomenėje, nebūtų atskirti nuo visuomenės, sukūrus oriam ir savarankiškam gyvenimui reikalingą paslaugų infrastruktūrą, tinkamai pritaikius įvairias sąlygas ir suteikiant reikalingą individualią pagalbą, pagal kiekvieno individualius poreikius. Gyvenimas atskirtyje, kelis šimtus žmonių talpinančioje įstaigoje – tokioje kaip Skėmų globos namai, yra niekaip nesuderinamas su oriu gyvenimu ir pagarba žmogaus teisėms.
Deja, Lietuvoje iki šiol apie 6000 suaugusiųjų gyvena atskirtyje, socialinės globos namais pavadintose uždarose įstaigose, iš jų yra atimta teisė gyventi bendruomenėje, būti pilnaverčiais visuomenės nariais, turėti geresnę gyvenimo kokybę. Tai yra įstaigos, kurių pavadinimai buvo pakeisti ir kurių patalpos buvo renovuotos. Tačiau svarbiausias dalykas išlieka nepasikeitęs – tai yra įstaigos, egzistuojančios visuomenės „paraštėse“, o jų gyventojai patiria ne tik žmogaus teisių pažeidimus, tačiau ir itin plačiai paplitusią stigmą.
Faktiškai, visi šie 6000 mūsų bendrapiliečių yra įkalinti valstybės ir mūsų visų netiesioginiu bendru sutarimu. Mes turėtume rimtai kelti klausimus ne tik apie neteisėtai už grotų laikytą konkrečios įstaigos gyventoją, bet tuo pačiu ir apie tai, kad laisvė yra atimta iš 6000 žmonių, kurie yra Lietuvos piliečiai.
Faktiškai, visi šie 6000 mūsų bendrapiliečių yra įkalinti valstybės ir mūsų visų netiesioginiu bendru sutarimu.
Jau nuo 2014 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdo pertvarką ir deda pastangas, kad dalis šiose įstaigose apgyvendintų žmonių persikeltų, apsigyventų bendruomenėje. Sekasi sunkiai dėl įvairių priežasčių, tarp jų – ir dėl to, kad visuomenėje yra gaji stigma, egzistuoja daug nepagrįstų baimių ir mitų apie žmones su negalia, ypač intelekto ar psichosocialine negalia.
Ne tik mūsų giliu profesiniu įsitikinimu, bet ir remiantis gerosiomis tarptautinėmis praktikomis, yra labai svarbu ne vien tik vystyti naujų kokybiškų, į asmenį orientuotų ir žmogaus teisių standartus atitinkančių paslaugų spektrą bendruomenėje, tačiau ir siekti, kad į vis dar egzistuojančias nuolatinės socialinės globos įstaigas nebebūtų siunčiami gyventi nauji asmenys.
Deja, bet psichikos sveikatos priežiūros sistemai, už kurią atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija, tokia užduotis net nėra iškelta. Tai yra labai didelė spraga, nes realybėje socialinės globos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos yra glaudžiai susijusios, egzistuoja aiški sistemų sinergija, šios dvi sistemos viena kitą palaiko. O psichikos sveikatos priežiūros sistema iki šiol yra perdėm medikalizuota, diagnozavus psichikos sveikatos sutrikimą – tai dažnai atsitinka paauglystėje arba jaunystėje – ambulatorinė sistema labiausiai rūpinasi gydymu psichotropiniais vaistais, trūksta galimybių žmonėms pasirinkti platesnio spektro paslaugas, kurios papildytų arba tam tikrais atvejais net ir pakeistų vien tik vaistų skyrimą ar vartojimą. Nėra sukurtos kompleksinės paslaugų sistemos, kuri pakankamai užtikrintų psichosocialinių aspektų bei žmonių individualaus atsistatymo poreikių atliepimą, tęstines psichoterapijos paslaugas, profesinę reabilitaciją bei užimtumo paslaugas, asmeninio asistento pagalbą, apsaugotą būstą.
Taigi, daugumos šių žmonių poreikiai nebūna patenkinami, o jų prasta būsena dažnai vertinama kaip „simptomų paūmėjimas“, ir jie guldomi į psichiatrijos stacionarą. Ilgainiui, patys asmenys ar jų artimieji pavargsta ir priima psichiatro siūlomą tradicinį būdą – apgyvendinti žmogų, turintį psichikos sveikatos sunkumų, socialinės globos įstaigoje.
Taigi, turime paradoksalią situaciją. Kol socialinės apsaugos sistema stengiasi mažinti socialinės globos įstaigose gyvenančių žmonių skaičių, tą skaičių kasmet papildo sveikatos apsaugos sistema. Šioje sistemoje dirbantiems specialistams niekas iki šiol nėra davęs uždavinio, kad bendro darbo tikslas yra ne nukreipti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas gaunančius žmones į šias įstaigas, o daryti viską, kas įmanoma, kad tai neįvyktų. Norėtųsi matyti, kaip Sveikatos apsaugos ministerija proaktyviai įsitraukia bei atsakingai prisideda prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgyvendinamos pertvarkos – siekiant teigiamų pokyčių, reikalinga ne tik politinė valia, bet ir glaudus tarpinstitucinis bendradarbiavimas.
Todėl reaguodami į konkrečią situaciją, kuomet žmogus vienuose iš socialinės globos namų buvo įkalintas už pačių įstaigos darbuotojų iš bejėgystės pagamintų grotų, turime prisiminti ir akcentuoti, kad didžioji problema yra Lietuvos sisteminė nesėkmė šioje svarbioje srityje, kuri iki šiol mūsų valdžios ir visuomenės nėra net pilnai pripažinta.
Siekiant teigiamų pokyčių, reikalinga ne tik politinė valia, bet ir glaudus tarpinstitucinis bendradarbiavimas.
Kiekvienas atvejis, kuomet dar vienas žmogus nusiunčiamas gyventi į tokią įstaigą, reiškia dar vieną valstybės pralaimėjimą ir dar vieno asmens pažeistas teises. Kol to nesuprasime – klausysimės egzistuojančios socialinės globos sistemos šalininkų nuolatinio kartojimo, kad šios įstaigos yra labai reikalingos, net laisvų vietų jose trūksta egzistuojančiai paklausai patenkinti – ydingos sistemos tikslas ir yra nuolat pateisinti savo reikalingumą. Kol šią sistemą palaikys ir ydinga psichikos sveikatos priežiūros paslaugų sistema, tol socialinės globos įstaigos bus perpildytos.
Prasmingo ir oraus gyvenimo nusipelno ne tik šiose įstaigose gyvenantys žmonės. Ydingos sistemos įkaitais yra tapę ir specialistai, dirbantys joje, kurie yra priversti prisitaikyti prie pasenusios atskirtyje veikiančių įstaigų idėjos ir praktikos. Tai yra visokeriopai žalinga ir nužmoginanti sistema, ir jos Lietuvoje turi tiesiog nebelikti.
