Antra neginčijama išvada: biudžeto projektas taptų geras, jeigu valdantieji atsižvelgtų į trijų opozicinių partijų – Socialdemokratų, Darbo, „Tvarkos ir teisingumo“ – parengtas šalies gelbėjimo strategijas. Su keliomis jų galima susipažinti partijų internetiniuose tinklalapiuose, „darbiečių“ – pateikta valdantiesiems.
Perskaičiusiųjų strategijas akivaizdžiai tėra mažuma, tačiau viešojoje erdvėje diskusijos dėl šių analitinių veikalų nenurimsta. Pirmiausia dėl to, kad visų trijų opozicinių partijų atstovai nepaliaujamai guodžiasi jaučiantys, jog valdantieji neatsižvelgs į parengtus siūlymus.
Jeigu taip bus, opozicija nepritars svarstomam biudžeto projektui. Tokiu atveju jis vargiai bus priimtas. Jei pakrikę valdantieji per stebuklą vis dėlto prastums būsimąjį biudžetą, tik jie ir atsakys dėl klaidingų sprendimų dar padidintos ekonomikos krizės. Opozicija, toliau liedama krokodilo ašaras dėl nustekentos Lietuvos, šoks ir dainuos ant valdančiųjų kaulelių.
Deja, vertinant šiuo aspektu, trijų opozicinių partijų pristatytos antikrizinės strategijos tėra blefas. Opiumas liaudžiai, jeigu taip patinka. Ne todėl, kad jose neįmanoma rasti racionalių siūlymų, padėsiančių suvaldyti didėjančią krizę. Strategijas niekinėmis verčia tai, kad jas parengusios partijos akivaizdžiai nesiekia jų įgyvendinti, nors kitų metų biudžeto projekto svarstymo ir siūlymų teikimo laikotarpis sudaro tam palankiausias galimybes.
Taigi socialdemokratų vadovas ir išties racionalus ekonomistas Algirdas Butkevičius įžvelgia, jog Seimui pateiktame svarstyti kitų metų biudžeto projekte akivaizdus „chaosinis pajamų ir išlaidų planavimas“. Jam antrinantis opozicijos lyderis „tvarkietis“ Valentinas Mazuronis aiškina, kad šis biudžeto projektas orientuotas tik į išlaidų mažinimą, jame nenumatyta jokių priemonių, skirtų pajamoms surinkti. „Darbiečių“ vadas europarlamentaras Viktoras Uspaskichas, pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiantis Lietuvos televizijose, o ne posėdžių salėje Briuselyje, tvirtina žinąs, kaip ištaisyti biudžeto planavimo klaidas ir papildomai surinkti 2,5 mlrd. litų.
Seimo opozicinių partijų atstovai, vykdydami pačių parengtas antikrizines strategijas, teikia Vyriausybės parengtam biudžeto projektui pataisas, galinčias iš esmės koreguoti projektą, leidžiančias numatyti visiškai naujus prioritetus ir veiklos kryptis. Už šias pataisas balsuoja jau ne pozicija ar opozicija – už jas balsuoja kiekvienas Seimo narys, turintis laisvą mandatą, taip pat pareigą pritarti tam, kas Lietuvai būtų geriau. Taigi ir už antikrizinį opozicijos siūlymą.
Kokias esmines biudžeto projekto pertvarkas ji siūlo? Be abejo, Lietuvą iš krizės ištrauks suremontuotas Marijampolės kolegijos administracinis pastatas. Ypač jei tam bus perduota dalis valstybės skolai administruoti planuojamų asignavimų. Tuo įsitikinęs Marijampolėje išrinktas socialdemokratas Algis Rimas.
Jo kolega alytiškis Julius Sabatauskas tvirtai žino, kad šalį išgelbės rekonstruotas Alytaus stadionas, miesto teatras, kiti objektai, jeigu lėšų darbams bus paimta iš tos pačios valstybės skolos administravimo lėšų ar Vyriausybės aparatui numatytų pinigų.
„Tvarkiečio“ Remigijaus Ačo manymu, prie krizės pabaigos atvestų sutvarkyti jo atstovaujamo Raseinių rajono Viduklės kapinių takeliai. O „darbiečiui“ Kęstučiui Daukšiui (kurį laiką pavadavusiam partijos pirmininką V.Uspaskichą) atrodo, kad krizė baigtųsi atėmus dalį pinigų iš Užsienio reikalų ministerijos ir skyrus juos vaikų lopšeliui–darželiui „Vėtrungė“.
Tokių opozicinių projektų – ne vienas ir ne dešimt. Jus tai džiugina? Įtikina? Leidžia pamatyti, kad opozicijos lyderiai, juk taip ir reikėtų vadinti Seime dirbančius opozicinių partijų atstovus, siekia iš esmės pakeisti valstybės biudžeto projektą?
Alternatyvus biudžeto projektas Lietuvos Seime pateiktas (vis dėlto pateiktas) tik vieną kartą – 2003–iaisiais, tuo metu dar neskilusių liberalų iniciatyva. Europos Sąjungos šalių senbuvių parlamentuose toks veiksmas yra ne išimtis, o tradicija, aiškiai demonstruojanti, kad opozicinės partijos turi idėjų ir numato būdus, kaip jas įgyvendinti.
Tačiau dabartinė opozicija tėvynę vis dar myli ne žygiais, bet žodžiais. Ypač dabar, kai žygiai gali sumenkinti populiarumą, kuriuo visuomenės nuomonių apklausose pastaruoju metu džiaugiasi visi žodžiu apie darbus pranešę opozicionieriai.
