Žydus gelbėjusi ir sušaudyta Ulmų šeima: kankinystės istorija turi būti žinoma visame pasaulyje

Pageltusi, stipriai susidėvėjusi Biblija, atversta ties palyginimu apie gailestingąjį samarietį, o šio fragmento pavadinimas pažymėtas raudona linija ir ranka prirašyta: TAIP! – būtent šis eksponatas iškyla prieš akis, kai kaskart mintimis grįžtu į Ulmų šeimos vardu pavadintą žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių lenkų muziejų, įsikūrusį Markovo kaime Lenkijos pietuose.

Apie šeimai ir kitiems žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusiems Pakarpatės gyventojams skirtą muziejų galite paskaityti čia: Žydus gelbėjusiems lenkams skirtame muziejuje – vienos sušaudytos šeimos istorija.

Ulmų muziejuje – pagarbą žydus gelbėjusiems lenkams

+37

Minėtas Šventojo Rašto egzempliorius priklausė Józefo ir Wiktorios Ulmų šeimai. Jie buvo lenkų žemdirbiai, savo namuose suteikę prieglobstį aštuoniems žydų kilmės bendrapiliečiams: Sauliui Goldmanui su keturiais jo sūnumis, Gołdai Grünfeld bei Lei Didner su dukrele. 1944 m. kovo 24 d. prieš pat aušrą į jų sodybą Markove įsiveržė vokiečių žandarai. Jie besislapstančius žydus ir jų globėjus nušovė vietoje.

Žuvo ne tik Józefas Ulmas ir jo besilaukianti žmona Wiktoria, bet ir jų šeši mažamečiai vaikai.

Nacistinės Vokietijos okupacija, Holokaustas ir masiniai nusikaltimai prieš lenkus – nepaprastai svarbi ir vis dar skaudi mano Tėvynės istorijos tema. Tokio paties kaip Ulmų šeimos likimo sulaukė daugybė mano tėvynainių. Kasmet kovo 24-ąją minime valstybinę šventę – Nacionalinę žydus vokiečių okupacijos metais gelbėjusių lenkų atminimo dieną.

Viktorijos Savickos/15min nuotr./Ulmų muziejus

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkijoje gyveno nepaprastai gausi žydų bendruomenė, viena didžiausių šios tautos istorijoje. Per amžius žydai mielai apsigyvendavo mūsų šalyje, kurią patys pavadino daug pasakančiu žodžiu „Polin“, kuris reiškia „čia pailsėsi“. Lenkijoje jie galėjo džiaugtis ramybe ir naujomis galimybėmis, o XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje mūsų sostinėje Varšuvoje buvo antra pagal dydį žydų tautybės gyventojų santalka pasaulyje, ją lenkė tik Niujorkas.

Vokiečių plane visiškai išnaikinti žydus – stulbinančiame savo nežmonišku, mechanišku, beveik pramoniniu pobūdžiu – į šiuos faktus turėjo būti atsižvelgta. Būtent todėl vokiečių nacistai okupuotoje Lenkijoje įkūrė mirties fabrikus: naikinimo stovyklas, į kurias žydai vežti ir iš kitų Trečiojo reicho užkariautų šalių.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkijoje gyveno nepaprastai gausi žydų bendruomenė, viena didžiausių šios tautos istorijoje.

Be to, nuo senų senovės Lenkija garsėjo kaip tolerantiška valstybė, šalis, kurioje kultūra ir socialiniai santykiai formuoti remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Dėl to vokiečių okupacinė valdžia tikėjosi, kad bus priešinamasi jų nusikalstamiems veiksmams. Ir užtat grasino mirtimi kiekvienam, kas mūsų žemėse bent pamėgins teikti bet kokią pagalbą besislapstančiam žydui.

Tačiau nepaisant tokių griežtų sankcijų tūkstančiai Lenkijos žydų sulaukė paramos, suteikusios galimybę išsaugoti gyvybę. Jiems buvo padedama pabėgti iš geto, priimama gyventi slėptuvėse, aprūpinama maistu, pinigais, padirbtais dokumentais.

Istorikai vis dar bando atkurti tų metų dramatiškų įvykių eigą. Dabar jau daugiau kaip septyni tūkstančiai lenkų, tarp jų Wiktoria ir Józefas Ulmai, pagerbti Pasaulio tautų teisuolio vardu, kurį suteikia Jeruzalėje įsikūręs Jad Vašem institutas. Vertų pagarbos Teisuolių gretose lenkai sudaro didžiausią tautinę grupę.

Lenkijos valdžia ir valstybinės institucijos taip pat nenuilsdamos rūpinasi, kad būtų tinkamai įvertinti tie tylieji, dažnai anoniminiai didvyriai – ypač tie, kurie už savo pasiaukojimą ir drąsa sumokėjo gyvybe.

Nepaisant griežtų sankcijų tūkstančiai Lenkijos žydų sulaukė paramos. Jiems buvo padedama pabėgti iš geto, priimama gyventi slėptuvėse, aprūpinama maistu, pinigais, padirbtais dokumentais.

Būdami lenkai didžiuojamės, kad 2023 m. rugsėjo 10 d. Ulmų, mūsų tėvynainių, šeima bus įtraukta į Katalikų bažnyčios palaimintųjų gretas. Šis įvykis reikšmingas ne tik religine prasme. Šitaip bus pagerbti ir aukščiausius žmonijos idealus įkūnijantys didvyriai.

Jų kankinystės istorija – sukrečianti, bet drauge ir pavyzdinė kaip nepaprastas meilės artimui liudijimas – turi būti žinoma visame pasaulyje. Tepakeičia ji žmonių širdis, tebūna atvirumo ir solidarumo su kitu žmogumi pavyzdys.

Tekstas publikuojamas bendradarbiaujant su Lenkijos mėnraščiu „Wszystko co Najważniejsze“ vykdant istorijos projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.