Žygimantas Pavilionis: Ar išdrįsime savo rankomis šv. Pilypo ir Jokūbo vienuolyno kompleksą paversti pigiais stiklainiais?

Visąlaik maniau, kad verslas, o ypač – šiuolaikiškas ir socialiai atsakingas – turėtų pasirūpinti ne tik būsimaisiais pelnais bet ir aplinka: kad naujas statinys puoštų miestą, darniai įsikomponuotų į aplinką ir juo labiau – į paveldo objektus.

Turime ir gerų tokio veikimo pavyzdžių, nes kasmet apdovanojimais „Už darnią plėtrą“ pagerbiami įvairių pastatų architektai bei plėtotojai, kartu su komercijai skirtais pastatais viešąsias erdves pritaikydami miestelėnams. Šiuolaikiniai pastatai gali ir turi puošti mūsų aplinką, įsikomponuoti į urbanistinį kontekstą ir ypač – į turintį gilią istoriją ir saugomą įvairiais paveldosauginiais pjūviais.

Šv. Jokūbo ligoninės istorija išties giliašaknė. Šv. Jokūbo ir Šv. Pilypo domininkonų bažnyčios vienuolynas pastatytas 1722 metais. Istorija mena, kad prie jo būta ir kapinių, ir sodo. 1723 m. buvo įsteigta špitolė beturčiams išlaikyti, kuri sudegė per 1765 m. Lukiškių priemiesčio gaisrą, bet Domininkonai ją atstatė ir išlaikė iki 1809 m. 1798 m. rusų valdžia perdavė Lukiškių Domininkonų vienuolyną Ligoninių komisijai ir špitolė buvo uždaryta. 1799 m. šioje vietoje įsteigta ligoninė ir tai buvo pirmoji pasaulietinė ligoninė Vilniuje, veikė ir viena iš geriausių Vilniuje vaistinė. Įvairiais laikotarpiais ligoninė plėtėsi ir stiprėjo.

Čia buvo gydomi neurologijos pacientai, o likusiais iki ligoninės išvarymo ir privatizavimo metais čia pasaulį išvydo daugybė dabartinių Vilniaus gyventojų, nes veikė gimdymo skyrius. Savo veiklą ligoninė nutraukė 2003 metais. Dar reikėtų priminti, kad į šios ligoninės patalpose gyvenimą baigė 1863 m. sukilimo vienas iš vadų Z.Sierakauskas, o Sausio 13-ąją masiškai buvo vežami sužeistieji.

Šiandien vienuolyno dvasią palaiko šaunūs vienuoliai dominikonai, subūrę gausią bendruomenę, o istoriją mena tų pačių vienuolių pastangomis išpuoselėta bažnyčia su vieninteliu Vilniuje karilionu, vienuolyno pastatu ir istorinių ligoninės pastatų likutis, vienas liūdnas medis iš istorinio sodelio, kuris, tikėtina, per grandiozines statybas taip pat nudžius.

2006 m. Šv. Jokūbo ligoninės pastatų kompleksas dėl architektūrinės ir istorinės reikšmės įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 2008 m. buvo patvirtintas detalusis planas, kuris tikslintas 2017 m. Štai šis tikslinimas galutinai atvėrė galimybę projektui, kurį išvydo visuomenė. Ne tik eiliniai piliečiai, vertinantys projektą estetiniu požiūriu, bet ir specialistai: paveldosaugininkai, architektai, dailės istorikai turi pastabų dėl stiklinių fasadų ir į juos įspraustų istorinių ligoninių pastatų, atsidūrusių tarsi stikliniame sarkofage.

Dar reikėtų priminti, kad į šios ligoninės patalpose gyvenimą baigė 1863 m. sukilimo vienas iš vadų Z.Sierakauskas, o Sausio 13-ąją masiškai buvo vežami sužeistieji.

Visuomenė taip pat turi žinoti, kad biurų ir viešbučio statytojas šioje istorinėje vietoje – „Lords LB Asset Management“, kurios akcininkų sąraše nurodomi Mindaugas Marcinkevičius, Andriui Stonkus ir Antanas Vainauskas.​ Projekto architektūrinę dalį vykdo „Archinova“.

Beje, klestinčiuose pasaulio miestuose niekur nemačiau, kad prie autentiškų istorinių mūro pastatų taip pigiai būtų komponuojamas stiklas. Mano nuomone, reikėjo atstatyti istorinius vienuolyno ligoninės pastatus, nes visa medžiaga šaltiniuose išlikusi. Tačiau kadangi juridikos traukinys jau toli nuvažiavęs belieka tikėtis medžiagų ir pastatų aukščių dermės, kad gražioji Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia nebūtų uždengta amžinai tvyrančio stiklo rūku.

Šioje istorijoje yra ir keletas vilties teikiančių detalių. Pradėti statybas bendrovė galės tik gavusi savivaldybės išduotą statybas leidžiantį dokumentą ir Kultūros paveldo departamento pritarimą.

Prieš tai projekto plėtotojai jį turės pristatyti visuomenei ir įsiklausyti į pastabas. Tikiuosi, kad visi, kurie jaučia atsakomybę Vilniui, jo istorijai, įsitrauks į viešą svarstymą ir pateiks savo pastabas. Štai tada ir pamatysime, ar pažadai ir visuomenės nuomonė dar ką nors reiškia, ar viską valdo pinigas.

Ir pabaigai – kam tenka atsakomybė dėl tokios nuviliančios padėties. Lengviausia būtų sakyti, kad valdžiai, biurokratams. Tačiau mes patys atsakingi, kad toleruojame tokią valdžią, kad leidžiame tokiems biurokratams klestėti. Visuomenės netolerancija tokiems reiškiniams gali labai daug ką pakeisti, kas galbūt atsitiks ir su šv. Jokūbo kompleksu. Tikėkimės, kad atsiras elementaraus padorumo ir bent šiokios tokios meilės savo miestui, Lietuvai, kad istorinę atmintį įkūnijanti teritorija nebūtų taip negailestingai sudarkyta.

Šiandien kamuolys jau Vilniaus miesto savivaldybės pusėje. Kai pastarosiomis dienomis nerimsta vieši svarstymai apie šv. Jokūbo komplekso statybas, miesto šeimininkas meras R.Šimašius pastatė tylos sieną. Kodėl neišgirdome miesto vadovo nuomonės dėl šio projekto, ar viskam pritaria, ar nesiruošia nieko daryti? Tuomet tegu tai būna viešas klausimas, kaip miesto meras ruošiasi reaguoti į viešbučio ir biurų komplekso statybų prie šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios projektą? Galbūt jam viskas tinka, juo labiau kad savivaldybė 2017 m. patvirtino detalųjį planą, pagal kurį atvėrė žalią gatvę tokioms statyboms.

Žygimantas Pavilionis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Seimo frakcijos narys.