Kad nepasimestumėm daugybėje informacijos, visada sveika pasitikrinti, ką apie ES ateitį mano mūsų draugai ir ko nori mūsų nedraugai. Nedraugų požiūris visada yra vertingas ta prasme, kad savo argumentacijoje, kiek ji neatrodytų mums teisinga, nederėtų mums atsidurti vadinamųjų „naudingų idiotų“ pozicijoje. Aš suprantu, kad tiesa ir įsitikinimai yra svarbiau už tai, ką apie mus galvoja, pavyzdžiui Rusija, bet vis tiek nepakenkia stebėti, kur yra jų interesai. Ir Kremlius akivaizdžiai mums demonstruoja, kad yra prieš gilesnę ES integraciją ir jam naudingesnė suskaldyta Europa, kur galima kalbėtis su atskiromis ES šalimis ir manipuliuoti jų interesais.
Euroskepticizmas Šiaurės ir Baltijos šalių regione, Vidurio Europoje, Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES, radikalios antieuropietiškos jėgos Vokietijoje, Prancūzijoje, kitose ES šalyse, net ir JAV – visur galima įžvelgti Kremliaus paramą jėgoms, kurios pasisako prieš Europos integraciją. Kanclerės Angelos Merkel šį kartą dar nepavyko iki galo įveikti. Kaip ir Lietuvos, kurią ES lyderės jau šiandien neformaliai vadina „pirmojo šeimos rato“ šalimi. Neatsižvelgiant į mūsų fizinį dydį, šiame rate mes esame dideli, gal net istoriškai didžiausi, lyginant pagal dabartinę įtaką Euroatlantinės šeimos sprendimams. Ir ši įtaka nuolat auga ir augs, žinoma, jeigu šioje šeimoje ir toliau išliksime aktyvūs, iniciatyvūs, kūrybingi ir nenuilstamai kovosime už Lietuvos interesus.
Atrodytų, logiška daryti išvadą, kad jei Kremlius nori atskirų valstybių ES, tai mūsų interesas turėtų būti priešingas – būti suinteresuotiems kuo labiau suvienyta, kuo labiau integruota ES. Esu įsitikinęs, kad tai turėtų būti tiek Lietuvos, tiek ir mūsų partijos interesas ir veiklos kryptis. Daryti kaip iki šiol darėme, eiti su pirmaujančiomis ES šalimis, dalyvauti ES integracijos „branduolyje“, tik dar aktyviau, su dar didesniais diplomatiniais pajėgumais. Šiandien mums realiai yra tik dvi alternatyvos – tai pasitraukimas arba veikimas branduolyje. Kadangi pirmasis atvejis yra tiesiog beprotystė, kito pasirinkimo, kaip žengti koja kojon su Emmanuel‘iu Makron‘u Ir Angela Merkel, mes tiesiog neturime. Tai jokiu būdu nereiškia alternatyvos mūsų santykiams su JAV, Jungtine Karalyste ar tuo labiau – mūsų kaimynėmis Vidurio ar Šiaurės Europoje. Atvirkščiai, iš vienos pusės išlaikydami lyderystę su mūsų transatlantiniai strateginiais partneriams, o iš kitos pusės nutiesdami ir įtvirtindami tiltus į svarbiausias Europos sostines, mes atliktume unikalų ir kūrybingą lyderio, jungiančio visus svarbiausius regionus, vaidmenį. Kartu įgautume pakankamą struktūrinę galią ilgainiui nukreipti visos transatlantinės šeimos pastangas pakeisti ir suvienyti po Kremliaus padu vis dar likusią Europą.
Euroskepticizmas Šiaurės ir Baltijos šalių regione, Vidurio Europoje, Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES, radikalios antieuropietiškos jėgos Vokietijoje, Prancūzijoje, kitose ES šalyse, net ir JAV – visur galima įžvelgti Kremliaus paramą jėgoms, kurios pasisako prieš Europos integraciją.
Likdami periferijoje su neaktyvia užsienio politika mes save atveriame Kremliaus įtakos zonai, net jeigu taip ir nemanome. Alternatyvos neturime. Kaip krikščionys demokratai tai su Algirdu Saudargu supratome dar 1992 m., kuomet kartu su Vokietijos krikščionimis demokratais pradėjome organizuoti pirmas konferencijas už integraciją į ES – ir tuomet nesuklydome, nors buvo balsų ir tada neskubėti integruotis į branduolį. Pažvelkime į rytų kaimynus ir pamatysime, kuo galėjo baigtis toks atsargumas. Be to, savo broliams krikščionims Vakaruose tiesiog patvirtintume, kad krikšioniškų vertybių taip ir nesugebėjome perimti, palengva grįžtame į pagonybę, susiskaldymą, nelygybę, neteisybę, ką jau matome politikoje, bei Kremliaus rankas. Tai nereiškia, kad viskas, kad gimsta Briuselyje, mums bus priimtina, tačiau tikėtis, kad vertybes bei Lietuvos interesus apginsime būdami periferijoje, yra naivu. Bendras vertybes galime žymiai efektyviau išsaugoti tik būdami pirmame šeimos rate. Puiku, kad Astravo boikotą parėmė kaimynai lenkai, tačiau kovą prieš šį monstrą laimėsime tik tada, kada mus parems ir Berlynas.
Jei pažvelgtume į Lietuvos partinį žemėlapį pagal reiškiamą paramą ES, tai pamatytume labai liūdną vaizdą. Iš pagrindinių partijų tik mes buvome nuoseklūs ES integracijos šalininkai. Kitos partijos dažnai tiesiog nedrįso prieštarauti mūsų brėžiamai užsienio politikai. Tačiau jei mes susiskaldysime, savo politikoje pasuksime eksperimentų keliu, prarasime politinę lyderystę ir pasitikėjimą europinėje politikoje, o tai gali turėti labai rimtas pasekmes visos valstybės, o gal ir visos ES, politikai.
Diskusijos partijoje yra gerai, bet jei dalis mūsų kandidatų būsimuose rinkimuose propaguos priešpriešą dabartinei valstybės politikai, tai gali nusiųsti blogą signalą politiniam procesui. Antieuropietiškos politikos artėjančiose Europos Parlamento ir Prezidento rinkimuose ir taip bus, mes turime tam oponuoti kaip susitelkusi, o ne kaip begalinių diskusijų draskoma partija.
Pabaigai, pasiremsiu kitu, alternatyviu Kremliui, pozityviu autoritetu, dėl kurio išminties neturėtume ginčytis – Popiežiumi Pranciškumi.
Jeigu ES, susidurdama su dabartinėmis krizėmis, nesugebės atnaujinti savo bendruomenės vieningumo (...) tai pralaimės ir praleis istorinį šansą dėl savo ateities. Popiežius įspėja, kad siauros, nacionalistinės darbotvarkės šiuo metu ardo drąsias Europos tėvų kūrėjų svajones. Ekstremistų ir populistų grupės randa derlingą dirvą daugelyje šalių, protestas tampa jų politinės žinios esme. Tuo tarpu politikams reikia tokios lyderystės, kuri apeliuotų ne į žmonių emocijas vien tam, kad gautų pritarimą, tačiau tokios, kuri būtų vedama dvasingumo, subsidiarumo principo ir vykdytų tokią politiką, kuri leistų ES vystytis harmoningai.
Neužmirškime, kad Europą sukūrė krikščionys demokratai. Nepaisant visko, tai geriausias instrumentas bendrojo gėrio kūrimui pasaulyje – būtent taip mąstė ir Šv. Jonas Paulius II. Neatsisakyme šios misijos. Neišduokime savo pašaukimo.
Žygimantas Pavilionis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
