„Antiastravinis“ įstatymas įgyvendintas ir pasiekta dar daugiau – Latvija ir Estija, anksčiau vertinusios Lietuvos „antiastravinį“ įstatymą tik kaip Lietuvos nacionalinį reikalą, dabar jau solidariai prisideda nepirkdamos baltarusiškos elektros. Tuo tarpu Lietuvoje diskusijos, politinės aistros ir kaltinimai yra pasiekę seniai regėto aštrumo lygį ir toliau netyla.
Kai kurie viešojoje erdvėje pinami scenarijai reikalauja aiškaus paaiškinimo ir patikslinimo, atsižvelgiant į faktus, o ne vadovaujantis politinių konvulsijų nulemtu sąmonės konstravimu. Manau, kad tai per daug jautri tema, kad taptu demagogijos įrankiu, ir per daug svarbi mums visiems, kad taptų tokia skaldančia, o ne vienijančia.
Elektros srautai ir elektros prekyba
Bet pereikime prie faktų. Taigi, pirmiausia, pastebėtina, kad neveikianti jėgainė negali pagaminti elektros, o veikianti – negali patiekti jos daugiau, nei pagamina. Kaip rodo „Litgrid“ duomenys, kol kas iki gedimo Astravo AE galią spėjo trumpam padidinti iki 400 MW, tačiau esame klaidinami ir gąsdinami 500–600 MW galios srautu „iš Astravo“. Praeitą savaitę buvo atliekami tik Astravo AE bandymai įvairia galia, kuri pasieks maksimalią ribą tik pabaigus visus technologinius bandymus.
Tiesa, kada elektrinės bandymai bus atnaujinti taip pat yra atviras klausimas. Tik po branduolinių bandymų atlikimo Astravo AE galės pradėti veikti baziniu režimu pilna galia, tačiau šis bandymų laikotarpis yra ir streso testas mums patiems. Pirmiausia – pasitikrinti mūsų pasiruošimą bet kokioms nenumatytoms aplinkybėms ir kartu pasitikrinti mūsų suvokimo apie elektros srautus ir elektros prekybą, būtent kurią ir draudžia įstatymas, adekvatumą.
Šiuo metu daug svarbiau yra kitas faktas – nei tie 400 MW, kurie keletą dienų buvo gaminami Astravo AE, nei kitose elektrinėse Baltarusijoje pagaminta energija nėra parduodama Lietuvos rinkoje. Lietuvos perdavimo sistemos operatoriaus pateikiama informacija rodo, kad šiuo metu Baltarusijos elektros sistema yra arba deficitinė (pagamina mažiau elektros, nei suvartoja) arba subalansuota (pasigamina tiek, kiek suvartoja). Rusijos sistema, kita vertus, yra perteklinė (pagamina daugiau, nei suvartoja).
Taigi, Baltarusija elektros apskritai neeksportuoja. Tai daro Rusija. Tačiau elektros tinklų išsidėstymas ir atskirų šalių gamybos ir vartojimo balansai lemia, kad elektra, kurią įsigijo Latvija iš Rusijos, Baltijos šalių rinką pasiekia visomis esamomis jungtimis, įskaitant ir per Baltarusiją, ir per Lietuvą. Kitaip tariant, neneigiame, kad biržoje, iš kurios elektrą perka Lietuvos vartotojus aprūpinantys tiekėjai, uždirba elektrą iš Rusijos tiekiantys pardavėjai. Tačiau Baltarusijos gamintojų šiame paveiksle nėra.
Šiuos teiginius pabandykime iliustruoti dviem konkrečiais faktiniais pavyzdžiais. Šią savaitę paskelbtame Dainiaus Kreivio ir Kęstučio Škiudo straipsnyje „Kaip yra apeinamas Lietuvos antiastravinis įstatymas“ analizuojami lapkričio 7 dienos maždaug 16 val. srautai. Tuo metu į Lietuvą tekėjo 336 MW fizinis srautas iš Latvijos ir 532 MW – iš Baltarusijos. Teigiama, kad šie du skaičiai atitinka komercinį srautą Latvija–Lietuva, kuris tuo metu siekė 850 MW, todėl daugiau nei pusė šios elektros buvo nupirkta iš Baltarusijos ir už ją netiesiogiai sumokėjo Lietuva.
Tačiau „Litgrid“ specialistai, paprašyti atlikti analizę, situaciją pateikia kitaip: būtent tuo laiku užfiksuoti 532 MW, ateinantys į Lietuvą per Baltarusiją, yra elektros srautai iš Rusijos („NordPool“ biržoje tam laikui Latvijoje parduota 433 MW iš Rusijos) ir – galbūt kiek netikėta – Suomijos! Taip, 99 MW iš Suomijos, čia ateinantys per Estiją, Rusiją ir Baltarusiją. Taip veikia srautų pasiskirstymas BRELL žiede. Taigi, Lietuvos vartotojai iš tiesų įsigijo 1231 MW elektros, kurios kilmė yra Suomijoje, Švedijoje, Rusijoje (tiek Kaliningrado srityje, tiek pačioje Rusijoje) ir Švedijoje. Baltarusija šiuo atveju yra tranzitinė šalis, per kurią elektra atkeliavo iš Suomijos ir Rusijos. Be to, pati Baltarusija tuo metu apskritai nieko neeksportavo, nes jos gamybos perteklius buvo tik 3 MW.
Dar vienas pavyzdys. Lapkričio 8 diena, 5 val. ryto. Fizinis srautas iš Baltarusijos į Lietuvą siekia 175 MW. Tačiau komercinių sandorių tarp Baltijos šalių ir Rusijos tuo metu nėra. Kaip susidaro fizinis srautas? Įvykus prekybai „Nord Pool“ biržoje iš Suomijos ateina 968 MW srautas, kurio 343 MW dalis buvo sunaudota Estijoje, 487 MW dalis per Estijos – Latvijos pjūvį (397 MW) ir Estijos – Rusijos pjūvį (90 MW) pateko į Latviją ir čia buvo sunaudota 308 MW. Galiausiai 138 MW dalis per BRELL žiedą pateko į Lietuvos sistemą per Baltarusiją. Dar 37 MW, ateinantys iš Baltarusijos į Lietuvą, yra Baltijos šalių disbalanso pasekmė, t. y., poreikis čia viršijo suplanuotą kiekį, todėl Rusijos sistemos operatorius, valdydamas dažnį, tai kompensavo papildomais pajėgumais. Astravo elektrinė tuo metu veikė 381 MW galia, tačiau matome, kad fizinis srautas neturėjo nieko bendro nei su Astravu, nei su Baltarusija, kurios elektros sistema šią valandą buvo 45 MW deficite, taigi tuo metu Baltarusija pati importavo elektros energiją.
Apibendrinant, dėl elektros tinklų išsidėstymo elektra iš Rusijos pasiekia Baltijos šalis per Lietuvos jungtis su Baltarusija, tačiau vartotojų pinigai keliauja ne į Baltarusijos elektros gamintojų kišenes.
Beje, viešojoje erdvėje, interpretacijas iliustruojant pasirinktomis parankesnėmis valandomis, piešiamas kiek klaidingas elektros trūkumą ir perteklių turinčių šalių žemėlapis, teigiama, kad nei Latvijai, nei Estijai importo iš Rytų nereikia, viskas suvartojama Lietuvoje. Tačiau tokie argumentai grindžiami pasirenkant „patogesnes valandas“ operatorių pateikiamuose duomenyse, o ne įvertinant realią situaciją ir visą energijos mainų rinkos situaciją tarp visų Baltijos šalių.
Iš tiesų, visos trys Baltijos šalys dažnai yra deficitinės energetikos sistemos. Tai yra, visos trys Baltijos šalys importuoja daugiau elektros, nei jos pasigamina. Tokia situacija nepasikeitė ir po lapkričio 5 d., kai Latvija atvėrė prekybą elektra su Rusija. Per pirmąją savaitę po šio įvykio, „Nord Pool“ duomenimis, Latvijai prireikė, 31,5 GWh, Estijai – 46,3 GWh elektros energijos iš kaimynių (per visus metus iki šiol – atitinkamai 1,38 TWh (apie 23 proc.) ir 3,1 TWh (apie 45 proc.).
Elektros srautai ir sinchronizacija
Fiziniai elektros srautai tarp Lietuvos ir Baltarusijos elektros sistemų nebūtinai reiškia, kad apskritai vyksta kokie nors prekybiniai energijos manai tarp Baltijos šalių ir Rusijos. Šie srautai gali susidaryti ir dėl priežasčių, kurios nesusijusios su prekyba: vienas tokių pavyzdžių yra „žiediniai“ elektros srautai, kai analogiškas elektros kiekis patenka į Lietuvą iš Baltarusijos ir į Rusiją iš Estijos. Šie srautai išliks tol, kol mes esame bendroje IPS/UPS sistemoje su Baltarusija ir Rusija. To niekada neneigė nei Energetikos ministerija, nei energetikos ekspertai. Atsijungti nuo šios sistemos yra sudėtinga, tačiau tam ir yra vykdomas Baltijos šalių sinchronizacijos su Europa projektas. Per pastaruosius ketverius metus jis buvo tvirtai pastatytas ant bėgių ir strategiškai svarbu, kad jo sklandus įgyvendinimas būtų toliau užtikrinamas.
Tai yra numatyta ir naujosios valdančiosios koalicijos sutartyje. Turi būti dedamos visos įmanomos pastangos, kad sinchronizacijos projekto tęstinumas būtų užtikrintas, nes tik taip yra įgyvendinamas visos Lietuvos energetikos sistemos posūkis iš posovietinio bloko į Europą. Kodėl esminiai darbai atlikti ir projektas realiai pradėtas įgyvendinti tik šios Vyriausybės darbo metu yra atskira tema, turbūt reikalaujanti ir atskiro įvertinimo.
Atsijungimas nuo IPS/UPS sistemos ir sinchronizacija su kontinentinės Europos elektros sistema yra geriausia ir bene vienintelė galimybė išvengti trečiųjų šalių fizinių srautų daromos įtakos mūsų sistemai. Tai nėra naujiena. Tačiau tinkamai pasirengti sinchronizacijai užtruks, nes infrastruktūrinių projektų įgyvendinimas suplanuotas iki 2025 m. Dirbama sparčiai, dalis sinchronizacijos projektų jau sėkmingai pabaigta, rengiamasi ir visiems tarpiniams infrastruktūros stiprinimo laikotarpiams tam, kad mūsų elektros energetikos sistema kas mėnesį būtų vis stipresnė ir atsparesnė. Iki sinchronizacijos su Europa Lietuvą ir Baltarusiją jungianti elektros infrastruktūra bus naudojama fiziniams elektros energijos srautams, kurie yra būtini Lietuvos elektros sistemos patikimumui užtikrinti.
Dar 2016 m. buvo nutarta, kad Lietuva imsis priemonių Astravo AE atžvilgiu kol pasiruošime sinchronizacijai. Buvo pasirinktas efektyviausias įmanomas būdas neprisidėti prie Astravo AE komercinės sėkmės – nesukurti prielaidų ir galimybių parduoti joje pagamintą elektrą Lietuvos rinkoje. Tam tiek valdančiosios, tiek opozicinių partijų sutarimu ir pastangomis 2017 m. buvo priimtas „antiastravinis“ įstatymas.
Jame numatoma, kad „į Lietuvos Respublikos elektros energijos rinką negali patekti elektros energija iš trečiųjų šalių, kuriose veikia nesaugios branduolinės elektrinės, išskyrus energiją, būtiną Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos patikimumui užtikrinti“.
Šio įstatymo įgyvendinimui buvo nuosekliai pasirengta ir nuo pat elektros energijos gamybos Astravo AE pradžios įstatymo reikalavimas yra įgyvendintas ir iš Baltarusijos bei jos elektrinių pagamintos elektros energijos nebėra galimybių įsigyti. Iki mūsų sinchronizacijos su Europa turime vertinti ir kontroliuoti prekybinius, o ne fizinius elektros srautus. Taip yra dėl elektros biržos ir fizinių srautų visiškai skirtingos prigimties ir paskirties. Elektros energijos birža yra prekybos aikštelės, kuriose sudaromi sandoriai už elektros energiją.
Prekybos aikštelė – birža – nustato parduodamos arba perkamos elektros energijos kiekius kiekvienam rinkos dalyviui bei vykdo mokėjimo procedūras. Biržos taip pat nustato tarpsisteminių pralaidumų panaudojimą, kuris negali viršyti operatorių nustatyto pralaidumo. Hipotetinėje situacijoje, net jei visos linijos tarp Baltarusijos ir Lietuvos būtų atjungtos, Latvija ir toliau galėtų importuoti elektrą iš Rusijos, ir ši elektra ir toliau atsidurtų bendroje Baltijos šalių rinkoje. Todėl visose situacijose pirmiausia turėtų būti vertinami energijos mainai, susiformavę biržos prekybos aikštelėse, ir tik vėliau – fizinis elektros energijos kelias, kaip elektros energija atkeliavo į Lietuvą. Todėl ir visi atsakymai, kurie šiandien yra keliami viešojoje erdvėje, slypi prekybos iš trečiųjų šalių apimčių nustatyme, o ne fizikos dėsniams paklūstančiame elektros energija kelyje – fiziniuose srautuose.
Operatoriaus stebimas srautas yra pasekmė, o ne mūsų tinklų panaudojimo priežastis, nes jis buvo apspręstas prekybos biržoje rezultatų, todėl fizinis srautas nėra apmokamas ir negali būti tapatinamas su biržoje nustatytu elektros energijos mainų grafiku tarp šalių. Energijos mainai su trečiosiomis šalimis susiformuoja ir mokėjimai įvykdomi prieš dieną iki faktinės elektros energijos gamybos ir prekybos, o tik tuomet gamybos ir vartojimo bei tinklų situacija nulemia fizinius srautus pagal fizikinius dėsnius.
Papildomų priemonių arsenalas
Siekiant kontroliuoti biržoje parduodamos elektros energijos kilmę ir jos kiekį iš trečiųjų šalių turi veikti papildomi mechanizmai – elektros energijos kilmės garantijos, įėjimo į Europos Sąjungos rinką iš trečiųjų šalių mokesčiai. Šių priemonių sukūrimą numatančios nuostatos elektros prekybos su Rusija taisyklėse atsirado po ilgo, nuoseklaus ir tikslingo diplomatinio darbo. Tam, kad šios priemonės būtų įdiegtos ir būtų efektyvios, jas derėtų koordinuoti su kaimynais, o ne su jais pyktis. Tai mes ir darome. Žiūrint į ateitį, būsimai Vyriausybei linkiu pasinaudoti jau atliktais darbais ir judėti pirmyn.
Vadinamasis „antiastravinis“ įstatymas taip pat numato, kad šalyje turi būti taikomos „su patikimu Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos veikimu suderinamos techninės priemonės, leidžiančios mažinti elektros energijos iš trečiųjų šalių apimtį“. Būtent tai turėtų atlikti kol kas mūsų energetikos reguliuotojo pritarimo negaunanti prekybos pralaidumų nustatymo metodika, maksimalioms Baltijos šalių prekybos su Rusija apimtims pritaikanti koeficientą 0,62.
Ankstesnės rekomendacijos „gerti alų“, skambėjusios ne tik iš visuomenės veikėjų, bet, kiek švelnesne forma, ir iš Užsienio reikalų ministerijos, buvo prastos ir gerai, kad jų nesilaikėme: tai, kad iki šiol galiojo 2018 m. pralaidumų metodika, Latvijos nesustabdė tvirtinant naują, faktiškai dvišalę metodiką su Estija. Jei nebūtume vykdę aktyvaus dialogo su Latvija ir Estija taip pat dalyvaujant ir Europos Komisijai, neabejoju, kad dabar turėtume visiškai kitokią realybę, kuomet interpretacijoms laiko tiesiog nebūtų buvę – mūsų partnerės nevaržomai būtų prekiavusios tiek elektra iš Baltarusijos, tiek pilna apimtimi elektra iš Rusijos, o mes su pasipiktinimu galėtume stebėtis situacija ir kaltinti Vyriausybę ir perdavimo sistemos operatorių, kad Latvija ir Estija niekaip neremia Lietuvos pastangų kovoje prieš Astravo AE.
Ir pabaigai
Esu tikras, kad nerastume nei vieno, kuris prieštarautų ateinančios Vyriausybės tikslui užtikrinti absoliučią Astravo atominės elektrinės blokadą. Kaip yra sakęs Vinstonas Čerčilis, sėkmė būna dviejų tipų – pradinė ir galutinė. Dabar mes jau turime pradinę, nuoširdžiai linkiu pasiekti ir galutinę. Tačiau kartu reikia pripažinti, kad tol, kol bent viena kilovatvalandė elektros energijos pateks į Baltijos šalis iš Rusijos, nesvarbu ar per Latviją, ar per Estiją (kad dar labiau pakaitintume ugnį pridėkime dar ir Suomiją, Švediją ir Lenkiją), bus visos prielaidos politinėms ir, mano nuomon, mūsų valstybės interesams tiesiogiai kenkiančioms, o strateginiams tikslams žalą darančioms spekuliacijoms, kad toje kilovatvalandėje yra Astravo elektros ir per tarpininkų tarpininkus Lietuvos vartotojas sumoka Lukašenkos režimui ir finansuoja geopolitinį Rusijos projektą.
Šios kadencijos metu aš, kaip energetikos ministras, Energetikos ministerija ir perdavimo sistemos operatorius padarėme tai, ką turėjome padaryti įgyvendindami „antiastravinį“ įstatymą – uždrausti prekybą Lietuvos rinkoje ir nebepirkti baltarusiškos elektros.
Siekis sutarti su Baltijos šalimis dėl to paties yra tai, ko siekėme, kad būtų įgyvendinta ne tik mūsų „antiastravinio“ įstatymo raidė, bet ir šio įstatymo dvasia pagal maksimalias mūsų galimybes. Būtent tai ir galime padaryti siekdami, kad ne tik Lietuvos, bet ir Estijos ir Latvijos vartotojas nefinansuotų Astravo atominės statybų. Rezultatą turime – nei viena Baltijos šalis dabar neperka baltarusiškos elektros ir už ją nemoka. Latvija savo sprendimus jau įtvirtino Vyriausybės lygiu, tačiau savo strateginius partnerius išrinktoji valdžia vis dar įtarinėja, kad „Latvija gali laužyti politinį pažadą nepirkti Baltarusijos elektrinėje pagamintos energijos“. Turbūt reikia jau specialiųjų tarnybų įvertinimo tiriant politikų ir visuomenės atstovų teiginius apie tai, kad Latvijos elektros rinkoje veikiantys asmenys perka elektros energiją, pagamintą Baltarusijoje, kurią toliau tiekia į Lietuvą. Energetikos ministerija savo ruožtu jau kreipėsi į Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą, kad atsakytų, kokių priemonių Taryba planuoja imtis įvertinant šią viešą informaciją ir atsižvelgiant į „antiastravinio“ įstatymo nuostatas.
Suprantu, kad daug kam vis dar sunku patikėti tuo, kad Latvija nusprendė nebepirkti baltarusiškos elektros energijos po Astravo AE paleidimo ir kad toliau einama tuo keliu, kad šis apsisprendimas būtų pilnai įgyvendintas. Tačiau šis Latvijos apsisprendimas įvyko ir šis esminis pokytis nutiko ne „geriant alų“, o nuosekliai ir kantriai dirbant tiek su Latvija, tiek su Estija, tiek su Europos Komisija.
Galima ginčytis dėl mūsų pasirinktos derybinės taktikos, kuri nebuvo konfrontacinė, kokią matome kylant iš naujai išrinktų valdančiųjų atstovų. Kietakaktiška ir arogantiška politika kaimynų atžvilgiu mums neleido pasiekti nė vienos regioninės sėkmės istorijos energetikoje iki pat 2017 metų, kuomet ši Vyriausybė pasiekė sutarimus su Latvija, Estija, Lenkija ir Europos Komisija dėl paties strategiškiausio mūsų energetinio saugumo projekto – sinchronizacijos su Europos tinklais. Tai projektas, kurio neįmanoma padaryti tarp savo valstybės sienų ir užsidarius savo skambiuose politiniuose pareiškimuose. Todėl jis dešimtmečius ir gulėjo tyliai paguldytas stalčiuose. Kaip ir nemanau, kad politikai turi teisę reikalauti, kad už jų ambicijas ir trumparegišką politiką mokėtų visi mūsų gyventojai bet kokią kainą – sinchronizacijos atveju tai būtų daugiau nei milijardas eurų.
Žygimantas Vaičiūnas yra energetikos ministras.
