Q: Bet, Žygimantai, tu juk jaunas, aktyvus socialiniuose tinkluose, gyveni užsienyje, dirbęs skaitmeninių kūrybinių industrijų asociacijoje, priklausai tarptautinių organizacijų tinklams – kaip suprasti? Jeigu dediesi moderniu vakariečiu – kaip tu gali būti „prieš“? Čia juk „elektroninis“, „skaitmeninis“, „internetu“!
Visų pirma, esu baigęs politikos mokslus, o nuo 2008-ųjų vienaip ar kitaip esu prisidėjęs prie beveik visų rinkimų – tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Kol kas pasaulyje yra tik vienintelė valstybė, kur elektroninis balsavimas pilnai funkcionuoja – ir tai yra Estija.
Estijos pavyzdžio analizė rodo, jog balsavimo aktyvumas nepadidėjo – balsuojančio jaunimo skaičiai išaugo, bet bendras vaizdas nepasikeitė reikšmingai.
Su e-balsavimu eksperimentuoja(-avo) Didžioji Britanija, JAV, Šveicarija, Kanada ir Prancūzija. Bet nei vienoje iš jų e-balsavimas netapo nei universalia balsavimo platforma, nei pasiekė mitinių tikslų. Pagrindiniai klausimai, kuriais yra dėliojami argumentai šiuo klausimu yra: (1) „ateis daugiau jaunimo – padidės aktyvumas“; (2) „bus lengva “padirbti„ balsus“; (3) „dabar XXI-as amžius“; (4) „lengviau bus balsuoti emigrantams“; (5) „sistemos klaida ar jos “nulaužimas“, gali lemti rinkimų anuliavimą.
Estijos pavyzdžio analizė rodo, jog balsavimo aktyvumas nepadidėjo – balsuojančio jaunimo skaičiai išaugo, bet bendras vaizdas nepasikeitė reikšmingai. Kanadiečių atvejo analizė rodo, kad padirbti ar klastoti balsus lengva nėra. Tai, jog tik vienoje valstybėje elektroninis balsavimas pilnai funkcionuoja, dar nereiškia, kad be e-balsavimo mes atsiliekame nuo XXI-o amžiaus madų.
Balsavimo prieinamumą emigrantams, kurie nebėra mokesčių mokėtojai Lietuvoje, šalyje nėra registruoti, galimai – nesuinteresuoti vidiniais šalies klausimais, galima didinti ir kitais būdais, iš pradžių, sprendžiant rinkimų aktualizavimo klausimą, t.y. „kodėl?“, o ne „kaip?“. Sistema gali ir „nelūžti“, bei gali taip ir neatsirasti priešiškos valstybės, kurios galėtų ar norėtų „nulaužti“ rinkiminę sistemą, kad rinkimai būtų anuliuoti ir įsisuktų šalyje politinis chaosas.
Visose Vakarų šalyse, kaip ir Lietuvoje, jaunimas yra pasyviausia amžiaus grupė. Aštuoniolika metų nebalsavusiems užtrunka labai daug laiko, kol jie suvokia rinkimų prasmę, kaip politinės partijos įtakoja jų asmeninį gyvenimą, užtrunka, kol susiformuoja politinis identitetas, kol atpažįstami lyderiai, partinės ideologijos ir kiti skirtumai tarp partijų.
Tapti „first time voter“ (balsuojančiu pirmąjį kartą) – reikia domėtis politika. Taigi papildomas būdas „kaip“ balsuoti pirmais metais gal ir turėtų „išbandysiu kažką naujo“ efektą, bet, iš esmės, didesnis prieinamumas nepaskatins jaunų žmonių balsuoti, t.y. tai nebus esminė priežastis.
Prielaida dėl ryšio tarp e-balsavimo ir didesnio jaunimo dalyvavimo yra šiek tiek pritempta, tai tėra vienas iš įrankių įtikinant žmogų, kad balsuoti verta, ir kiti įrankiai fundamentaliai yra kur kas reikšmingesni.
Pilietinis aktyvumas, politinis raštingumas yra kur kas svarbesni faktoriai, kurie galėtų padidinti balsuojančiųjų jaunų žmonių skaičių. Dar 2008-aisias metais vykdant „Jaunime, rinkis rimtai“, geriausią tų metų jaunimo demokratiškumo projektą visoje Europoje, pastebėjome, jog aštuoniolika metų nebalsavusiam jaunuoliui išsirinkti favoritą yra be galo sunku. Todėl žymiai didesnę prasmę matyčiau, jei, tarkim, keturiolikmečiai ar šešiolikmečiai rinkimų dieną galėtų dalyvauti „rinkimų simuliacijoje“, balsuoti specialiai jiems skirtose urnose – rezultatai į galutinę įskaitą nesiskaičiuotų, bet toks „žaidimas“ pradėtų formuoti jaunų žmonių politinį identitetą ir leistų visuomenei geriau suvokti, kokia naujoji balsuojančiųjų karta ateina.
Pritraukti jaunimo balsų galima įvairiausiais būdais, tačiau svarbiausias jų, ir geriausiai veikiantis, – švietimas. Politologijos ir pilietinio ugdymo programos yra silpnos, todėl nevyriausybinių jaunimo organizacijų veikla čia yra būtina – jauni žmonės turi suprasti „kodėl“ reikia balsuoti, kodėl tai yra svarbu jiems patiems ir jų ateičiai.
Jeigu balsavimas vyksta per elektroninę bankininkystę, el. parašą, e-vartus, tai tereikia vieną kartą padėti pensininkui, benamiui ar žmogui iš asocialios šeimos prabalsuoti, o vėliau jo prisijungimus „pasaugoti“ iki kitų rinkimų.
Tyrimai Kanadoje parodė, jog e-balsavimas nepadidina padirbamų biuletenių, nepalengvina sukčiauti. Kanadoje, o ne Lietuvoje. Kanadietiškas „Tvarkos ir teisingumo“ partijos atitkmuo nevežioja savo narių autobusiukais į rinkimines apylinkes. Kanadietiškas Darbo partijos atitikmuo nemoka 20 dolerių už balsą. Kanadietiškas Lenkų rinkimų akcijos atitikmuo neverčia per seniūnus visų Kanados lenkų privalomuoju būdu registruotis, balsuoti ir agituoti už Kanados Tomaszewskį, idant šie išvengtų atleidimo iš darbo.
Jeigu nematote, kaip galima būtų sukčiauti, tai išduosiu visą planą: jeigu balsavimas vyksta per elektroninę bankininkystę, el. parašą, e-vartus, tai tereikia vieną kartą padėti pensininkui, benamiui ar žmogui iš asocialios šeimos prabalsuoti, o vėliau jo prisijungimus „pasaugoti“ iki kitų rinkimų.
Teoriškai, nėra jokių būdų, be ragenos ar piršto antspaudo skenavimo, kurie užtikrintų, jog prie kompiuterio sėdi būtent tas, kuris ir balsuoja. Net IP adreso keitiklį galima įjungti, kad nesusektų, jog vienu kompiuteriu balsuota buvo už dvidešimt ar penkiasdešimt asmenų. Juolab, net ir jei būtų privaloma skenuoti rageną ar pirštą – neįmanoma užtikrinti, kad šalia nestovės koks nors dėdė ir nepabaigs spaudyti visų kitų mygtukų. Kita vertus, nereikia ir paranojos – „bambalinių“ balsų nebūna tiek jau ir daug. Vos po keliasdešimt per vienmandatę – be abejo, kai kur tereikia to šimto, kad balsus perkantis politikas laimėtų prieš sąžiningą kandidatą. E-balsavimo atsiradimas niekaip nesumažins tokių sukčiavimo atvejų, tiesiog atsiras dar vienas papildomas būdas susirinkti „bambalinius“ balsus.
Kai savanoriavau „Baltųjų pirštinių“ organizacijoje – stebėjau išankstinį balsavimą Vilniaus rajone. Fantazija tik pašėlo, kiek gali balsų namuose susirinkti „rankas sukirtę“ vietinių rinkimų komisijų nariai, ypač jei po namus keliaujančiųjų tandemą sudaro nesąžiningumu pagarsėjusių partijų atstovai. „Baltųjų pirštinių“ stebėtojai išankstiniame balsavime namuose stipriai prisidėjo prie to, kad namuose nevyktų nelegali agitacija, esant elektroniniam balsavimui tokia pilietinė kontrolė absoliučiai neįmanoma.
Dėl to, ar XXI-asis amžius yra pakankama priežastis atsirasti elektroniniam balsavimui, teisingai savo „Facebook“ paskyroje pastebėjo skaidresnio viešojo sektoriaus entuziastas, IT ir atvirų duomenų konsultantas, Povilas Poderskis:
„Būtų smagu, jeigu užuot svaičioję apie nesąmones, sugebėtume įgyvendinti gerai, bet taip “super„ gerai, nors vieną kokį nors mažiau svarbų IT projektą. Pavyzdžiui, kad ir e-sveikatą, arba finansų ir apskaitos valdymą, arba bent dokumentų valdymą. Na, kažką, o tada gal, na gal ir galėsim paremti akademinius tyrimus ir jų pagrindu rinkti seniūnaičius (Norvegijoje, beje, darė – po daugelio metų nusprendė, kad kai visuomenėje bus bazinis kriptografijos suvokimas, tada pratęs darbą ties tuo).“
Taigi, kol nesugebam sukurti banaliausių sistemų, kas gali užtikrinti, kad pavyks sukurti svarbiausią elektroninę sistemą šalyje? Šioje vietoje esu ypač skeptiškas. „Ant popieriaus“ labai daug dalykų skamba labai gražiai, bet kol kas mes esame nesubrendę. Ir gal mūsų jaunieji aukštos kvalifikacijos specialistai („brain-drain“) yra įgalūs, gal mūsų jaunimas yra įgalus, bet, atleiskite, šalis, kurioje 30 proc. žmonių nemoka naudotis kompiuteriu, negali sau leisti tokios prabangos. Taigi kompiuterinis raštingumas turėtų pasiekti bent pusę estiško lygio, kad galėtume „pradėti tęsti“ diskusijas.
Ar elektroninis balsavimas palengvintų emigrantų balsavimą? Pačiam teko balsuoti 2014 m. Prezidento rinkimuose būnant Švedijoje – išsiunčiau elektroninį laišką į ambasadą, atsiuntė popierinį laišką, pažymėjau, ką reikia, užklijavau voką ir išsiunčiau atgal! Viskas.
Galėtų atsirasti ir nacionalinė elektroninė emigrantų platforma, kad sugebėtume palaikyti ryšį su išvykėliais, o artėjant rinkimams efektyviai juos informuoti apie galimybes ir sąlygas, kaip lengvatinėmis sąlygomis balsuoti.
Kadangi gyvenu pietų Švedijoje, Kopenhaga yra arčiau negu Stokholmas, taigi galėjau pavažiuoti valandą traukiniu iki Danijos, nueiti į Lietuvos ambasadą ir prabalsuoti ten. Lengva.
Vis dėlto, manau, galime sąlygas padaryti dar labiau palankias, telefonų operatoriai galėtų informuoti trumpąja žinute užsienyje gyvenančius asmenis, kitus pasiektų ambasados elektroniniais laiškais ar laiškais į registruotas jų gyvenamąsias vietas – pagaliau, galėtume surinkti duomenų bazę ir „nupaišyti“ užsienyje gyvenančių lietuvių žemėlapį, atlikę neva „visuotinį emigrantų surašymą“.
Galėtų atsirasti ir nacionalinė elektroninė emigrantų platforma, kad sugebėtume palaikyti ryšį su išvykėliais, o artėjant rinkimams efektyviai juos informuoti apie galimybes ir sąlygas, kaip lengvatinėmis sąlygomis balsuoti.
Be abejo, „sumaigyti klaviatūrą“ sėdint ant „sofkės“ – kur kas paprasčiau, bet jeigu emigrantas nėra pilietiškas, tai jis ir nuo sofos nebalsuos. Kokie yra akstinai balsuoti, jei tu jau apsisprendei palikti šalį ir įsikūrei Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ar Norvegijoje?
Juk tavo gerovės lygiui įtakos nebus, ar Seimui pirmininkaus Graužinienė, ar normalus politikas. Visiškai nesvarbu, kurios partijos sėdės Seime, kai tau bemušant žmoną Norvegijos tarnybos atims tavo vaikus. Taigi, norint padidinti emigrantų balsavimą rinkimuose, visų pirma reikėtų suteikti jiems akstiną balsuoti. Vėlgi, turime kalbėti ne apie tai, „kaip“ balsuoti, bet apie tai, „kodėl“ balsuoti.
Šiuo metu užsienyje gyvena keli šimtai tūkstančių balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių, ir, jeigu jie balsuotų, jų balsai skaičiuotųsi prie Naujamiesčio vienmandatės apygardos. Kodėl kai kuriose apygardose yra 30 tūkstančių rinkėjų, o Naujamiesčio vienmandatės atstovą renka keli šimtai tūkstančių?
Kilo „fix idėja“ – galbūt verta būtų perbraižyti vienmandates ir vieną jų steigti būtent emigrantams? Septyniasdešimt politikų į Seimą yra išrenkami per partijų sąrašus, septyniasdešimt per vienmandates Lietuvoje, ir spetyniasdešimt pirmasis būtų išrenkamas iš Lietuvos emigravusių asmenų!
Visų pirma, Seime atsirastų politikas, kurio pirminis darbas būtų rūpintis emigrantų reikalais, teisėmis, laisvėmis ir t.t. Emigrantai turėtų savo atstovą, per kurį galėtų užmegzti ryšį su savo valstybe, o priešrinkiminiu laikotarpiu politikai patys būtų suinteresuoti užsienyje gyvenančių lietuvių mobilizavimu! Partijos būtų suinteresuotos steigti vietos bendruomenes, asociacijas, partijų skyrius Briuselyje, Londone, Dubline ir kituose miestuose, vienyti ir burti lietuvius visame pasaulyje. Sukurtume lyg „rinkos mechanizmą“, – atsiradus paklausai, atsirastų ir pasiūla.
Pabaigai, paskutinis argumentas ir retorinis klausimas – ar įmanoma būtų sukurti „nenulaužiamą“ sistemą? Per paskutiniąsias penkias dienas Švedija ir Suomija patyrė plataus mąsto kibernetines atakas, organizuotas Kremliaus struktūrų. Net jeigu „karštasis“ karas vyksta toli nuo mūsų sofų – Sirijoje ar Ukrainoje, kibernetinis ir informacinis karas vyksta čia ir dabar.
Jeigu vienos labiausiai informacinėse technologijose pažengusios valstybės nukenčia nuo Rusijos trolių ir hakerių, kas leidžia daryti prielaidą, jog mums pavyktų sukurti saugią ir nenulaužiamą platformą? Elektroninio balsavimo platforma taptų kone tobulu taikiniu, norint sukelti konstitucinę krizę ir politinį chaosą šalyje. Kam siųsti tankus, jei galima pasiųsti ant sofos sėdinčius hakerius, destabilizuojant situaciją ir diskredituojant pagrindinį demokratijos įrankį, paverčiant rinkimus nebe tokiais jau ir „laisvais“.
Elektroninio balsavimo platforma taptų kone tobulu taikiniu, norint sukelti konstitucinę krizę ir politinį chaosą šalyje.
Aš „už“ elektroninį balsavimą, nes negalime slėptis po lapais. Bet ne dabar, ne per ateinančius penkerius ar dešimt metų, nes, visu pirma, turime nuveikti begalę kitų darbų, kol galų gale pribręsime.
Galbūt tobulėjant technologijoms ir pavyks sukurti saugius būdus, galbūt pavyks sukurti būdus, užtikrinančius, jog elektroniniai balsai nėra perkami.
Yra gausybė kitų būdų, kaip didinti emigrantų rinkiminį aktyvumą, gausybė kitų būdų skatinti jaunimą – galinčių lemti fundamentalius pokyčius, turinčių ilgalaikį poveikį, patikimesnių ir naudingesnių valstybei. Kol elektroninis balsavimas tėra tik Estijoje, ir jo nėra labiausiai technologiškai pažengusiose valstybėse, tokiose kaip Japonija, Švedija ar Izraelis, neturime žiūrėti į estus, kaip į šventas karves, nes ne viskas, kas elektroniška – auksu žiba.
Žygimantas Zabieta yra socialinių tinklų aktyvistas, lektorius, aktyvus pilietinės visuomenės narys, WEF Global Shapers Vilniaus HUB narys
