Sugriauta statybininkų ir kelininkų Lietuva
Prisimenu, dar 2006-ais metais tuometinė Vyriausybė besiruošdama Europos Sąjungos struktūrinių fondų injekcijai, siekusiai 22 milijardus litų, nusprendė – skirsime pinigus ūkininkams, pastatysim puikius kelius, tapsime pagrindine eksporto ir importo tarp ES ir Rusijos jungtis, logistine stotele, taip pat investuosime į baldų ir medienos pramonę, padidinsim pensijas. Tiesa, pirminis planas buvo pakoreguotas, po nevyriausybinių organizacijų išreikšto nepasitenkinimo, švietimui ir jaunimui skiriamos lėšos nuo 4 proc. padidėjo iki 10 proc.
Vis dėlto, strateginės kryptys ne visai pasiteisino – modernizuota medienos ir baldų pramonė perdegė, pragmatiškosios Rusijos įvaizdis pasirodė itin kryptingos vertybinės užsienio politikos „Pribaltika nuo mūsų nepabėgs“ veidu, o padidintas pensijas suvalgiusi infliacija atitolino eurą 8-10 metų. Be to, užmirštame, jog 2008-ųjų antroje pusėje Lietuvai smogė dvi krizės – po pasaulinės ekonomikos krizės skraiste slėpėsi vidinė, didžiulės infliacijos bei sprogusio nekilnojamo turto burbulo, krizė.
Ir iš tiesų, didelė dalis visuomenės, kurios gerovė stovėjo ant statybos sektoriaus bei sunkiosios, tiksliau, apdirbamosios pramonės, patyrė didžiulį smūgį į paširdžius. Didelė dalis žmonių tapo bedarbiais, o pramonei atsigavus, dalis tų, kurie buvo priimti nebegavo 4000 litų už sumūrytą sieną ar 6000 litų už suklijuotas plyteles. Pensininkai sako, jog nuo jų mėnesinės pensijos nurėžti 50 litų per dvejus metus „ištraukė šalį“ – taigi, jau nebe tik statistika rodo, bet ir žmonės mato, jog krizė pasibaigusi ir šalis atsigavo.
Prieš dešimtį metų Lietuva buvo šalis, kurios didžioji dalis gyventojų dirbdavo arba fizinį, arba nedidelės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Žmonės, dirbę tose pozicijose, kurios reikalauja aukščiausio lygio išsilavinimo gaudavo minimumus. Beje, darbo našumas buvo (ir kai kur yra iki šiol) tiesiogiai proporcingas žinioms, reikalingoms atlikti darbus, ir atvirkščiai proporcingas atlyginimui (išskyrus tuos žmones, kuriuos dėl nuolankaus jų charakterio išnaudodavo).
Žmogus, perskaitęs šį straipsnį pasakys – „skaičiai nėra viskas, statistika meluoja, tu nuvažiuok į kaimą“, o aš pasiūlysiu atvažiuoti į miestą
Manote, kad lietuviai ir taip per daug dirba? Remiantis Eurostato duomenis, užimame priešpaskutiniąją vietą Europos Sąjungoje pagal darbo savaitės ilgį, kuri yra 10 proc. trumpesnė, nei pirmaujančiųjų austrų. Be to, vienos valandos darbo našumas sudaro šiek tiek mažiau nei 60 proc. ES vidurkio. Taigi, per aštuonias valandas nesukuriame nė šešių valandų darbo pridėtinės vertės ir skundžiamės, kad mums moka per mažai. Tai yra vienas iš simptomų tų visuomenės ligų, kurias yra konstatavę kiti žurnalistai, apžvalgininkai, politikai bei pati visuomenė: nusivylimas, apolitiškumas, pesimizmas, neapykanta, pavydas.
Vakcina – emigracija
Vieną rytą atsikėlęs pamačiau, kad visuomenė sveiksta, o infekuotųjų sparčiai mažėja. Vakcinos pavadinimas – emigracija. Išvažiavo ir tie, kuriems iš tiesų buvo sunku susirasti darbą su oriu atlyginimu, ir tie, kurie buvo įpratę lengviausiu keliu gauti didžiausią naudą (neretai nelegaliais būdais), ir apie tai garsiai gatvėse kalbėti bei skųstis. Pastarieji vėl pasirinko lengviausią kelią – Londono barų indų plovyklas, Norvegijos žuvų fabrikus bei Ispanijos apelsinų laukus.
O kas liko Lietuvoje? Kas dabar yra Lietuvoje? Yra „Western Union“, „Barclays“, IBM ir dar dešimtys kitų užsienio ir Lietuvos įmonių, kurios samdo pačius geriausius – tuos, kurie niekada nesirinko lengviausio kelio, tuos, kurie investavo laiką į save ir į savo žinias, tuos, kurie iš tiesų dirba našiai ir sukuria pridėtinę vertę. Pasikeitus ekonomikos krypčiai, vien penkiose didžiausiose užsakomųjų paslaugų (angl. outsourcing) įmonėse įsidarbino daugiau nei trys tūkstančiai darbuotojų, o finansų, draudimo bei informacinių technologijų įmonėse dirba per 50 000 darbuotojų ir įmonės plečiasi. Beje, šių darbuotojų atlyginimai padėjo pamatus kurtis vidurinei klasei. Ta klasė, kuri žino, jog tam, kad susikurtų patogų ir gerą gyvenimą, turi dirbti gerai ir nuosekliai, atsiduoti idėjai, formuoti kūrybišką ir pozityvią atmosferą, o svarbiausia dirbti sąžiningai ir našiai.
Ypač jauni žmonės nebijo dėl sėkmingos karjeros dirbti daugiau nei aštuonias valandas ar dirbti keliuose darbuose. Juk Manhatane brokeriai, verslo konsultantai ir teisininkai dirba po 90 valandų per savaitę. Vokietija po Antrojo pasaulinio karo taip pat atsistojo ant kojų po to, kai įmonės trimis pamainomis dirbdavo kone visą parą, žmonės aukojo savo laiką dėl šalies ir savo šeimos gerovės, dėl ateities, kurią turi dabar. Nors ir labai atsiliekame nuo Europos, bet darbo našumas šiuo metu Lietuvoje yra 33 proc. didesnis, nei buvo prieš aštuonerius metus, taigi galima džiaugtis, jog pagaliau ir Lietuvoje užaugo ta karta, kuri mąsto ir dirba jau kitaip.
Tie, kurie neieškojo kaip „praslysti“
Iš tiesų, Lietuva iš gamybinės ekonomikos, perėjo prie žinių visuomenės. Sparčiai auga skaitmeninių kūrybinių industrijų sektorius, įmonės investuoja į palankią vidinę atmosferą, inovacijas ir technologijas gamybos procesuose, diegia kūrybiškiausius ir inovatyviausius sprendimus ir jau raško vaisius. Šiuo metu komunikacijos, informacijos, energetikos, verslo bei teisės konsultacijų, dizaino, interneto, kompiuterinių žaidimų ir mobiliųjų aplikacijų verslai demonstruoja apyvartų ir pelnų augimus. Tokiose įmonėse dirba tie, kurie grįžo po studijų geriausiuose Vakarų universitetuose, ar apskritai, nespėjo išvažiuoti, nes nereikia – galima finansiškai saugų ir aprūpintą gyvenimą pradėti ir čia. Taip, norint užsidirbti nebėra būtina išvažiuoti, bet tik jei nori pats ir nesitiki visko pasiekti “praslysdamas” lengviausiu keliu.
Laisvalaikiu, savo malonumui, pats vykdau socialinį, pelno nesiekiantį projektą „Žygio darbo birža“ socialiniame tinkle „Facebook“: per savaitę su draugais pasidalinu penkiais dešimt įvairiausių darbo skelbimų, kuriuos randu naršydamas po viešųjų ryšių, reklamos, vadybos, teisės, informacinių technologijų įmonių tinklalapius. Įmonės, kurios skelbiasi per populiariuosius darbo skelbimų portalus, sulaukia šimtų vienodų gyvenimo aprašymų. Taigi ieškantis darbo reikia pakeisti požiūrį – įmonės priims ne tuos, kurie ieško darbo, o tuos, kurie nori dirbti būtent toje įmonėje. Viliojančių darbo skelbimų yra, tiesiog lozungai „nėra vilties“, „mus apiplėšė“, „belieka emigruoti“ yra uzurpavę viešąją erdvę, užgožia realią situaciją ir kaip keičiasi mūsų šalies darbo rinka.
Pasikeitusi verslo aplinka, pakeitė ir visuomenę. Pagal Pasaulio banko verslo sąlygų reitingą „Doing Business 2013“ Lietuva šiais metais pretenduoja pakilti iš 27-osios vietos į dvidešimtuką palankiausių verslui erdvių, kiti tyrimai pateikia informaciją, jog Lietuva pirmauja pagal interneto skvarbą, mobiliųjų telefonų, tenkančių vienam gyventojui, skaičių, e-parašo naudojimą. Lietuva tampa patraukli jau nebe tam verslui, kai vokiškos prekės yra perparduodamos turguose, o tam, kuris kuria kūrybiškus, skaitmeninius produktus ar siūlo aukščiausio profesionalumo paslaugas.
Juk perparduodami tai, kas ne mūsų sukurta niekada nebūtume aplenkę daugiau nei pusantro šimto pasaulio valstybių tiek pagal vidaus produktą, tenkantį vienam gyventojui, tiek pagal švietimo, sveikatos sistemas, tiek pagal daugelį kitų rodiklių. Keista, kodėl pagal įvairiausius ekonominius ir socialinius reitingus esame pirmame penkiasdešimtuke, o bene žemiausias Lietuvos reitingas iš visų rodiklių, pagal kuriuos lyginamos šalys bei regionai – lietuvių pasitenkinimas gyvenimu. Neseniai buvome 150-oje vietoje. Esu tikras, jog pradėsime kilti aukštyn. Juk visi turime lovas, maisto, šilumą žiemą, pagal statistiką po pusantro telefono, uždirbame aštuonis kartus daugiau nei vidutinis tadžikas ar kirgizas, o atotrūkis nuo Vakarų taip pat po truputį mažėja.
Skaičiai nėra viskas
Žmogus, perskaitęs šį straipsnį pasakys – „skaičiai nėra viskas, statistika meluoja, tu nuvažiuok į kaimą“, o aš pasiūlysiu atvažiuoti į miestą. Žmonės gatvėse pradėjo šypsotis. Reikėtų dar vieno straipsnio aprašyti iš pagrindų pasikeitusius laisvalaikio leidimo būdus. Tie, kurie pretenduoja vadintis viduriniosios klasės atstovais, tie, kurie per pastaruosius metus atidavė savo žinias ir kūrybiškumą, išjungė televizorių ir išėjo į meno galerijas, koncertų sales, kavines, eina į kino teatrus, važiuoja į sniego areną, vandens atrakcionų parkus, festivalius ir t.t. Tai įrodo ir dešimtimis procentų auganti bilietus platinančių įmonių apyvarta, ir augantys Vilniaus centre esančių viešbučių, barų, kavinių ir restoranų pelnai, ir besiplečianti aktyvaus laisvalaikio paslaugų infrastruktūra. Po sunkios ir streso kupinos darbo dienos, per kurią iš tiesų uždirbo pinigus, ne gerdami kavą ar skaitydami laikraščius, o dirbdami, žmonės vakarais eina bendrauti ir dalintis sėkmės istorijomis, nes jų Lietuvoje atsirado šimtai, o netrukus bus ir tūkstančiai.
Nuomonės autorius yra Lietuvos skaitmeninių kūrybinių industrijų asociacijos "Mediapolis" projektų vadovas.
