Kontrabanda įsisuko vos tik Lietuva iškovojo nepriklausomybę, jau pirmosiomis dienomis.
Šalies sienos buvo visiškai skylėtos, todėl Rusijoje ir Baltarusijoje pažinčių turėję gudrūs lietuviai iš ten veždavo spalvotuosius metalus.
Lietuviai į Rusiją gabendavo mėsą, bulves ir kitus maisto produktus. Į Baltarusiją – pigius rūbus, kojines, batus.
Panašiai kaip ir šiais laikais, tuo metu kontrabanda buvo vežama lengvųjų automobilių bagažinėse, keleiviniuose traukiniuose, rankomis nešama per miškus ar pelkes.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais niekas nepersekiojo kontrabandininkų.
„Tos vadinamosios ekonominės sienos saugojimas buvo labiau simbolinis“, – prisiminė Žydrūnas Vaikasas, kuris buvo vienas pirmųjų Lietuvos pareigūnų prie Baltarusijos sienos.
Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) neturėjo atitikmens sovietinėje sistemoje, todėl buvo kuriama nuo nulio.
Prisimenu, Vilkaviškio rajone liko KGB skyriui priklausęs uazikas. Tai mums jį ir atidavė. Su tuo uaziku mes važinėjome kokius penkerius metus, – sakė V.Plečkaitis.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais pasieniečiais dirbo ne profesionalai, bet krašto apsaugos sistemos savanoriai.
1992 metais VSAT sudarė apie 4,6 tūkst. darbuotojų, nuo ginkluotų pareigūnų iki šaltkalvių, tačiau jie neturėjo nei patirties, nei technikos.
Tarkime, prie sienos pareigūnai važinėdavo savo asmeniniais automobiliais, o bendraudavo – neapsaugotais laidiniais telefonais.
„Prisimenu, Vilkaviškio rajone liko KGB skyriui priklausęs uazikas. Tai mums jį ir atidavė. Su tuo uaziku mes važinėjome kokius penkerius metus“, – pasakojo pasienietis Vincas Plečkaitis, tuo metu dirbęs prie sienos su Rusija.
Sovietų Sąjunga buvo ką tik sugriuvusi, todėl gyventojai kontrabandos dar nelaikė nusikaltimu – juk prekės buvo vežamos iš šalių, su kuriomis Lietuva buvo susijusi. Tai irgi apsunkindavo pareigūnų darbą.
Naudojo žirgus
Pasieniečiai pasakojo, kad pirmosios tikros kovos su sienos pažeidėjais prasidėjo 1991 metų rudenį. Pilietiški pareigūnai nusprendė kamšyti skyles ir gaudyti kontrabandininkus.
„Jie visada bandydavo išvengti atsakomybės. Bet šaudymų tada dar nebuvo“, – pasakojo Ž.Vaikasas, Vilniaus rinktinės Gintaro Žagunio užkardos pasienietis.
Kontrabandininkai greitai suprato, kad pasienio sargai bando užverti skylėtą sieną, todėl pradėjo naudoti pirmąsias specialiąsias priemones.
Tarkime, sovietinius UAZ markės automobilius, kurie buvo didelio pravažumo, šiek tiek tvirtesni, juose tilpdavo daug prekių.
Lazdijų rinktinės Lieponos užkardos vadas V.Plečkaitis pasakojo, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais daug problemų sudarydavo raiti kontrabandininkai.
Dažniausiai tokią grupę sudarydavo keturi raiteliai. Kontrabandines prekes jie rišdavo prie žirgų ir tempdavo žeme.
Jeigu sutikdavo pasienio patrulius, tai sprukdavo į miško gilumą, pelkynus ar brūzgynus. Patyrę raiteliai buvo greiti, manevringi, galėjo greitai keisti judėjimo kryptį, todėl pareigūnams buvo sunku juos persekioti.
Visgi, pirmieji Lietuvos kontrabandininkai veikė neprofesionaliai, o jų grupės buvo labai mažos. Jie užsidirbdavo ne iš kainų skirtumo, bet prekių trūkumo. Tačiau greitai situacija pasikeitė.
Gundė didesnis pelnas
1995 metais smarkiai išaugo kai kurių produktų kainos Lietuvoje. Rusijoje ir Baltarusijoje buvo galima gerokai pigiau nusipirkti grynojo spirito, degtinės, taip pat cukraus. Tuo pasinaudojo kontrabandininkai.
Pareigūnai sako, kad pagrindinė priežastis, kodėl nusikaltėliai persimetė prie alkoholinių gėrimų ir maisto produktų – didesnis pelnas.
Visų pirma, Lietuvoje nebuvo spalvotųjų metalų rinkos, todėl reikėjo ieškoti pirkėjų užsienyje. Šioje schemoje lietuviai būdavo tik tarpininkai, pelną turėjo dalintis su kitų Vakarų Europos šalių nusikaltėliais, todėl uždarbis buvo menkas.
Alkoholį ir maistą buvo galima parduoti vos įvažiavus į Lietuvą, tarkime, pasienio turguose.
Be to, per sieną vežti gėrimus ir maisto produktus buvo daug lengviau nei metalo gabalus.
Girdydavo pareigūnus
Tais metais pradėjo formuotis pirmosios rimtos kontrabandininkų grupės.
Nusikaltėliai pradėjo investuoti šešėlinius pinigus į nelegalų verslą, pirko tvirtesnius, pravažesnius, talpesnius mikroautobusus, samdydavo darbuotojus ir vairuotojus.
Dalis purvinų pinigų nukeliaudavo į nesąžiningų pareigūnų kišenes.
Net neslėpdavome, kad vežame kontrabandinį spiritą. Duodavome porą dėžių muitininkams, jei reikia – pasieniečiams, ir važiuodavome toliau, – pasakojo gyventojas, kuris 1995–1996 metais vertėsi alkoholio kontrabanda.
„Net neslėpdavome, kad vežame kontrabandinį spiritą. Duodavome porą dėžių muitininkams, jei reikia – pasieniečiams, ir važiuodavome toliau“, – kalbėjo vienas Lietuvos ir Rusijos pasienio gyventojas, kuris 1995–1996 metais vertėsi alkoholio kontrabanda.
Vyras pasakojo, kad dalis nesąžiningų pareigūnų parsiduodavo ne už prekes ar pinigus – užtekdavo juos nugirdyti.
Tai buvo laikai, kai kontrabandininkai jau lobo ir nesidrovėdami švaistėsi pinigais, statėsi gigantiškas pilis ir pirko vakarietiškus automobilius.
1997 metais staiga situacija pasikeitė. Lietuvoje buvo smarkiai sumažintas akcizo mokestis alkoholiniams gėrimams, todėl šešėlinis verslas tapo nebepelningas.
Prasidėjo vadinamoji cigarečių era, per kurią Lietuvos ir Rusijos pasienis buvo nusėtas kryželiais žuvusiems.
Cigarečių era
VSAT kriminalinėje istorijoje parašyta, kad 1997 metais buvo sulaikyta apie 268 tūkst. kontrabandinių cigarečių pakelių. Po metų sumažėjus alkoholio akcizui šitas skaičius išaugo šešis kartus – iki 1 mln. 658 tūkst. nelegalių pakelių.
Pareigūnai pasakojo, kad tuo metu nuo vieno rusiško pakelio nusikaltėliai uždirbdavo apie 10 lito centų. Tai nebuvo dideli pinigai, tačiau cigarečių dėžės buvo lengvos, patogu vežti ar nešti, todėl į mašinas buvo galima prikišti daugiau nei alkoholio ar cukraus.
Cigarečių kainų skirtumas Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse nuolat augo, todėl į šį nelegalų verslą persimetė ir patyrę alkoholio kontrabandininkai, ir nauji veikėjai, ieškoję lengvų pinigų.
Mes tik iš suvestinių sužinodavome apie tuos dalykus, kurie dėjosi Pagėgiuose, – 2005–2008 metus prisiminė pareigūnas Ž.Vaikasas.
Šešėlinis procesas vyko ne tik prie Rusijos, bet ir prie Baltarusijos sienos, tačiau ten situacija buvo kiek kitokia.
„Mes tik iš suvestinių sužinodavome apie tuos dalykus, kurie dėjosi Pagėgiuose“, – prisiminė pareigūnas Ž.Vaikasas.
2004 metais Pagėgių rinktinei priklausančioje Viešvilės užkardoje pasieniečiai pirmą kartą sulaikė „Subaru“ markės automobilį, prikrautą dėžių su kontrabandinėmis cigaretėmis.
Nemuno pakrantėje prasidėjo karas.
Pareigūnai ir nusikaltėliai – iš vieno kiemo
„Kartais net kamuoja nostalgija, prisiminus tuos laikus“, – juokavo pasienietis Vygandas Zobėla, kalbėdamas apie 2005–2008 metus Lietuvos ir Rusijos pasienyje.
Dabar šis pareigūnas yra Pagėgių rinktinės Specialiosios paskirties užkardos vadas. Prieš dešimtmetį jis dalyvavo nutrūktgalviškose nusikaltėlių gaudynėse, susišaudymuose, naktinėse pasalose, žaibiškuose sulaikymuose, kurie buvo tapę Pagėgių kasdienybe.
Svarbiausia priežastis, kodėl būtent Mažojoje Lietuvoje susiklostė tokia situacija – didžiulis cigarečių kainų skirtumas Lietuvoje ir Rusijoje.
Tačiau buvo ir kitų labai svarbių aplinkybių.
Lietuvos valstybės siena nuo Rusnės iki Smalininkų vis dar buvo skylėta.
Pareigūnai pasakojo, kad vienas patrulių ekipažas turėjo prižiūrėti apie 30 kilometrų ruožą, todėl net fiziškai buvo neįmano operatyviai reaguoti į įvykius.
Pagėgių pasieniečiai dar neturėjo nei naktinio matymo prietaisų, nei termovizorių, nei kitos technikos, kuri būtų padėjusi stebėti sieną.
Kontrabandininkai pajuto, kad siena yra silpnai saugoma, ir pradėjo atakuoti. Tiek tereikėjo, kad kiltų karas, – pasakojo V.Zobėla.
„Kontrabandininkai pajuto, kad siena yra silpnai saugoma, ir pradėjo atakuoti. Tiek tereikėjo, kad kiltų karas“, – pasakojo V.Zobėla.
Kita svarbi priežastis – Pagėgių rinktinėje tarnavo daug vietos gyventojų.
Pareigūnai ir nusikaltėliai užaugo tuose pačiuose kiemuose, buvo pažįstami, o kartais net draugai, todėl kai kurie pasieniečiai sutiko dirbti su kontrabandininkais – pranešinėdavo apie patrulių judėjimą arba išduodavo kriminalinės žvalgybos informaciją.
Dauguma tai darė už pinigus, tačiau buvo ir tokių, kuriems nusikaltėliai grasino, persekiojo artimuosius, statė prie namų kryžius, kartą net sudegino pareigūno pirtį.
Nesustodavo net varpomi kulkų
Maždaug 2004–2005 metais Lietuvos nusikaltėliai pradėjo aktyviai ieškoti šešėlinio verslo partnerių Rusijoje. Ir jiems pavyko.
Kaliningrado srityje rusai pigiai nupirkdavo daug dėžių rusiškų cigarečių ir saugiai atveždavo į Nemuno pakrantę.
Ten jų laukdavo lietuviai su motorine valtimi arba vadinamieji ichtiandrai – narai, po vandeniu plukdę cigaretes.
Žiemomis, kai Nemunas užšaldavo, nelegalūs kroviniai būdavo ledu gabenami sniego rogėmis arba net automobiliais.
Mašinos buvo ypatingos, nes neturėjo keleivių sėdynių, o korpusas būdavo sutvirtinamas metalo konstrukcijomis, dalis turėjo specialius žibintus, kurie galėjo staigiai apakinti pareigūnus ar net paleisti dūmų uždangas.
Kitame krante cigaretes perimdavo vairuotojai. Jų valdomos mašinos buvo ypatingos, nes neturėjo keleivių sėdynių, o korpusas būdavo sutvirtinamas metalo konstrukcijomis. Kai kurios mašinos turėjo specialius žibintus, kurie galėjo staigiai apakinti pareigūnus ar net paleisti dūmų uždangas.
Pagėgių kontrabandininkai dažniausiai naudodavo „Subaru“ markės automobilius.
Jie tapo šito karo simboliu.
„Subaru“ buvo tvirtos mašinos, turėjo galingą variklį, keturis varomuosius ratus. Be to, šalia Pagėgių esančioje Tauragėje veikė mašinų turgus, kuriame vietiniai nusikaltėliai pigiai pardavinėdavo tokius automobilius.
Nėra tikslios statistikos, kiek žmonių žuvo per tuos 2005–2008 metus Pagėgiuose, tačiau pareigūnai sako, kad daugiausia tai buvo kontrabandininkų vairuotojai.
Pasikrovę cigarečių jie išjungdavo šviesos žibintus ir skriedavo miškų keliais ar laukais. Naktimis jų greitis siekdavo 160–200 kilometrų per valandą.
Kontrabandos vežėjai nesustodavo niekada – nei varpomi pasieniečių kulkų, nei virš galvos pakibus sraigtasparniui, nei prieš akis išvydę kelią blokuojantį VSAT visureigį.
Priešingai, nusikaltėliai kartais važiuodavo kolonomis ir lėkdami dideliu greičiu rėždavosi į pareigūnų automobilius arba stengdavosi nustumti į griovį.
Nusikaltėliai verbavo vaikus
Kontrabandininkai jautėsi tokie nebaudžiami, kad į šešėlinį verslą pradėjo verbuoti Pagėgių vaikus. Mokyklos ištuštėjo tiesiogine šio žodžio prasme, nes dešimtys berniukų naktimis dirbdavo nusikaltėliams.
Nepilnamečiai gaudavo 50–100 litų už tai, kad naktimis stovėdavo pamiškėse ir trumposiomis žinutėmis pranešinėdavo apie pasieniečių judėjimą.
Nepilnamečiai gaudavo 50–100 litų už tai, kad naktimis stovėdavo pamiškėse ir trumposiomis žinutėmis pranešinėdavo apie pasieniečių judėjimą.
Tie vaikai buvo vadinami šucheriais. Jie buvo labai naudingi organizuotiems nusikaltėliams, nes dirbo už labai mažą atlygį, o pasieniečiai nepilnamečiams negalėjo nieko padaryti – tik parvežti namo.
Pareigūnai išrašydavo protokolus už nepriežiūrą tokių berniukų tėvams, tačiau tai problemos neišsprendė. Dažniausiai, suaugusieji puikiai žinodavo, kuo naktimis užsiima vaikai, tačiau jų nesudrausmindavo.
Kontrabanda nebuvo laikoma dideliu nusikaltimu, o kartais nepilnamečiai net dalindavosi uždarbiu su tėvais.
Požiūris pradėjo keistis tik kokiais 2007–2008 metais. Naudodamiesi nepilnamečių teisėmis nusikaltėliai juos dar giliau įtraukė į kontrabandą, vaikai jau dirbo ne tik šucheriais, bet ir dėžių nešikais ar net vairuotojais.
Tada prasidėjo tragedijos, kurios sukrėtė visą Lietuvą.
2008 metų šv. Kalėdų išvakarėse pasieniečiai prie Stoniškių kaimo persekiojo nepilnamečių kontrabandininkų grupę. Paaugliai metė dėžes ir spruko per užšalusias pelkes, tačiau beveik visi buvo sučiupti.
Visi, išskyrus 17 metų Egidijų Baužą, kuris įlūžo į vandenį ir nuskendo.
2009 metais prie automobilio „Subaru“ vairo buvo sulaikytas Pagėgių savivaldybės mero pavaduotojo Remigijaus Špečkausko sūnus. Mašinoje nebuvo keleivių sėdynių, o vaikinas dėvėjo kaukę.
Tuo laiku žuvo ne vienas nepilnametis, net suskaičiuoti sunku. Vienas Plaškiuose nešė dėžes ir nuskendo, kitas važiavo su „Subaru“ per ledą ir įlūžo, dar vienas lėkdamas dideliu greičiu padarė avariją, – kalbėjo V.Zobėla.
Tais pačiais metais jaunesnysis šio politiko sūnus žuvo per automobilio avariją.
„Tuo laiku žuvo ne vienas nepilnametis, net suskaičiuoti sunku. Vienas Plaškiuose nešė dėžes ir nuskendo, kitas važiavo su „Subaru“ per ledą ir įlūžo, dar vienas lėkdamas dideliu greičiu padarė avariją. Tokių istorijų yra daug“, – kalbėjo Specialiosios paskirties užkardos vadas V.Zobėla.
Pažemino prezidentą
Dramatiškos kovos kulminacija buvo 2007 metais įvykęs prezidento Valdo Adamkaus vizitas.
Šalies vadovas per tuos metus Pagėgiuose lankėsi ne vieną kartą, bendravo su vaikais, tėvais ir pareigūnais, bandė atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į pasienio problemą.
2007 metų gruodžio 5-ąją V.Adamkus nuvyko į Pagėgių rinktinės sandėlius, kur pasieniečiai parodė sulaikytą didelę kontrabandos siuntą – apie 350 dėžių su rusiškomis cigaretėmis.
Tą epizodą nušvietė didžiosios žiniasklaidos priemonės, todėl tai buvo tarsi simbolis, kad situacija Pagėgiuose gali pasikeisti.
Tačiau nepasikeitė.
Gruodžio 11-osios naktį, praėjus kelioms dienoms po V.Adamkaus vizito, ta pati cigarečių siunta dingo iš VSAT sandėlių.
Tai buvo smūgis šlapiu skuduru ne tik pasieniečiams, bet ir šalies vadovui. Tapo aišku, kad dalis pareigūnų yra parsidavę, o kontrabandininkai tyčiojasi iš Lietuvos teisėsaugos.
Išsklaidė grupuotes
2008 metais Seimo nariai pakeitė įstatymų bazę, atrišo rankas kriminalistams, skyrė didesnį finansavimą ir VSAT pradėjo smarkiai spausti kontrabandininkus.
Pagėgių rinktinėje buvo padidintas kriminalinės žvalgybos pareigūnų skaičius, o ta aplinkybė leido per labai trumpą laiką išsklaidyti beveik visas tame krašte veikusias organizuotas nusikalstamas grupes.
Teismai taip pat pakeitė požiūrį į kontrabandą, todėl už grotų sėdo ir organizatoriai, ir cigarečių vežėjai.
Per 2008–2011 metus teismui buvo perduoti 433 asmenys, siejami su kontrabandos verslu.
Teismui buvo perduota 61 byla dėl nelegalių prekių apyvartos.
Svarbiausia sėkmės priežastis – modernios sienos stebėjimo sistemos.
Jas sudaro seisminiai detektoriai, kurie fiksuoja judesius, ir galingos vaizdo stebėjimo kameros, kurios atsisuka į tą vietą, kur užfiksuojamas judėjimas. Tokia sistema siunčia tikslias įsibrovėlių koordinates tiesiai budintiems pareigūnams.
2007–2013 metais į sienos su Rusija apsaugos stiprinimą buvo investuota daugiau nei 19 mln. eurų.
Šiuo metu visas Lietuvos ir Rusijos pasienis yra apsaugotas tokia technologija, todėl nusikaltėliai bando kontrabandą gabenti dronais.
Nuo 2008 metų kontrabandininkai savo šešėlinį verslą perkėlė prie sienos su Baltarusija, tačiau ir ten diegiamos modernios sienos stebėjimo sistemos.
Lazdijų rinktinės prižiūrimas ruožas yra vienas iš nedaugelio, kuriame veikia tik seisminiai detektoriai.
Skaičiai ir faktai
* Iki šių metų rugsėjo 2 dienos pasienyje su Baltarusija VSAT sulaikė apie 539 tūkst. pakelių kontrabandinių cigarečių, o pasienyje su Rusija – 44 tūkst.
* Dar 1,2 mln. pakelių sulaikyta kitur, daugiausiai, prie vidinės Europos Sąjungos sienos su Latvija.
* Per 2008–2012 metus į sienos su Rusija apsaugą buvo investuota 19,4 mln. eurų, o su Baltarusija – 12,4 mln. eurų.
* Per šių metų 8 mėnesius dėl kontrabandos VSAT pradėjo 15 ikiteisminių tyrimų, dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 37.
* 1992 metais Valstybės sienos apsaugos tarnyboje tarnavo apie 4,6 tūkst. pasieniečių. Šiuo metu – apie 4 tūkst. pareigūnų.
