Kai pati valstybė ir visuomenės saugumą privalančios užtikrinti struktūros dar tik kūrėsi, Lietuvai teko išgyventi kruviną ir laukinį dešimtąjį dešimtmetį, dabar dar vadinamą 90-aisiais, iki šiol po kiekvieno naujo šiurpesnio nusikaltimo prisimenamą su siaubu ir klišiniu klausimu: „Grįžta 90-ieji?“. Anuomet šalyje siautė daug nusikalstamų gaujų, kurios vadeivos tarsi mėgino varžytis žiaurumu ir veikimo metodų brutalumu. Žmonės kartais buvo grobiami tiesiog gatvėje, reketuojami ir kankinami, neretai ir žudomi arba sprogdinami. Ne ką labiau dalykiškus metodus banditai rinkdavosi, kuomet aiškindavosi tarpusavio santykius, dalydavosi įtakos zonas.
Kuomet teisėsauga tapo efektyvesnė, o jaunos šalies jėgos struktūros pagaliau užsiaugino raumenis, į besikeičiančią aplinką norom nenorom teko reaguoti ir nusikalstamam pasauliui. Teisėsauga ėmė stebėti tendenciją, kad banditams patogius sportinius kostiumus keitė klasikiniai – baltinių apykaklėmis pasipuošę veikėjai įsirengė kabinetus, steigė firmas, sėdo prie kompiuterių ir dokumentų, kurpdami įvairias sukčiavimo, PVM grobstymo ir kitokias schemas.
Būdamas doras visuomenės narys, per pandemiją, karantiną ir su tuo susijusius ribojimus labai greitai pajutote: viskas nuo šiol kitaip. Daugeliui gyventojų darbas iš namų, vaikų nuotolinis mokymasis tapo norma. Daug veiklų ir verslų, jei tik įmanoma, persikėlė į internetą. Už įprastą bendravimą akis į akį, nesvarbu, kokiais klausimais, labai greitai madingesnis tapo bekontaktis reikalų tvarkymo būdas. Žaibiškai kilo kurjerių paslaugų, paštomatų poreikis.
Žvelgiant į visus pokyčius, aktualijas, iš nusikaltėlio pozicijų, visa tai turėjo skirtingų aspektų: viena vertus, kai kur žmonių gyvenimas tapo saugesnis, nusikaltėliui turėti naudos pasidarė sunkiau. Tačiau kitur, atvirkščiai – įvairaus plauko veikėjams tarsi atsivėrė platesnių, kartais tiesiog naujų galimybių.
