Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs už akių teistų buvusių Vilniaus OMON vadų bylą dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, ketvirtadienio popietę paskelbė netikėtą nuosprendį.
-
Teismas leido suimti besislapstančius užsienyje buvusius Vilniaus OMON‘o vadus Boleslavą Makutynovičių ir Vladimirą Razvodovą
-
Nukentėjusieji per 1991-ųjų įvykius Vilniaus OMON vadų byloje: omonininkai muitininkus suguldė ant sniego ir šaudė į orą iš automatų
-
Omonininkai nuolat baugino Lietuvos pasienio postų pareigūnus
-
Į 1991-uosius nukelianti byla: Lietuvos pareigūnus ginkluoti omonininkai persekiojo ir Vilniaus centre
-
Dėl šaudymo Vilniaus centre omonininkai kaltę bandė suversti Lietuvos pareigūnams
Teismas išteisino buvusius specialiosios paskirties milicijos būrio OMON vadus Vilniuje Boleslovą Makutynovičių ir Vladimirą Razvodovą dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų 1991 metais.
Kaltinamieji gyvena Rusijoje, jie buvo teisiami už akių.
Lietuvos teisėsauga teigė byloje atskleidusi 16 Lietuvos pasienio postų užpuolimo, ginklų grobimo, žmonių sužalojimo bei apšaudymo epizodų. Rusija nebendradarbiauja su Lietuva šioje byloje. Kadangi kaltinamieji vengė atvykti į teismą, jų byla buvo nagrinėjama už akių.
Šie du asmenys teismo buvo pripažinti įtariamaisiais dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 str. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. kovo 31 d.). Įtarimuose nurodyta, jog šie asmenys galimai užgrobė Lietuvos policijos akademijos pastatą Vilniuje 1991 metų sausį, užpuolė Lavoriškių ir Medininkų muitinės postų pareigūnus, taip pat galimai užpuolė ir tuometinius Lietuvos krašto apsaugos departamento pareigūnus bei sulaikė Lietuvos Respublikos VRM greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkus bei padarė kitus nusikaltimus.
„Kaltinimo požiūriu 1991 metais nebuvo nei karinės padėties, nei ginkluoto konflikto, nei okupacijos, tuo pačiu nebuvo sąlygų, kuomet įsigaliotų Ženevos Konvencijos nuostatos“, – žurnalistams sakė teisėjas Audrius Cininas.
Neatitinka teisės formuluočių
Vilniaus apygardos teismo atstovės ketvirtadienio popietę paviešintame pranešime pažymima, kad kaltinimai buvusiems OMON karininkams neatitinka tarptautinės humanitarinės teisės formuluočių.
Šie du buvę OMON karininkai nebuvo siejami nei su 1991 m. sausio 13 d., nei su 1991 m. liepos mėn. Medininkų įvykiais, tačiau buvo kaltinami, kad 1991 m. terorizavo ir baugino beatsikuriančios Lietuvos kariuomenės ir muitinės pareigūnus. Buvo manoma, kad jie organizavo keletą ginkluotų pasienio ir muitinės postų užpuolimų ir kelis iš tų postų sunaikino. Iš viso jiems buvo inkriminuota 15 kaltinimo punktų. Šių išpuolių metu dviems Lietuvos pareigūnams padaryti nesunkūs sveikatos sužalojimai, o sunaikinus kai kuriuos pasienio ir muitinės infrastruktūros objektus, valstybei padaryta apie 2000 Lt (579,24 Eur ekvivalentas) žala.
B.Makutynovčiaus ir V.Razvodovo veiksmai kaltinime įvertinti kaip 1949 m. Ženevos konvencijos nustatytų elgesio su civiliais asmenimis taisyklių pažeidimas. Šios Konvencijos 2 str. nustato, kad ji įsigalioja ir jos apsauga civiliams taikoma tik tuo atveju, jei Konvencijoje numatyti nusikaltimai padaromi karo, ginkluoto konflikto ar okupacijos metu. Kaltinime nebuvo nurodyta, o Teisme nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodinėjama, kad nurodytu laikotarpiu Lietuvoje buvo susiklosčiusi tokia padėtis.
Agresijos sąvoka tarptautinėje teisėje neturi aiškaus turinio, ir teisiant už šiuos veiksmus būtų pažeistas nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) principas.
Vadinasi, kaltinimo požiūriu, 1991 m. nebuvo nei karinės padėties nei ginkluoto konflikto nei okupacijos, o tuo pačiu ir nebuvo sąlygų, kurioms esant įsigalioja Ženevos konvencijos nuostatos, ginančios civilius asmenis.
Verdiktą dar gali skųsti
Į šią kaltinimo ypatybę teismo proceso metu teismas atkreipė kaltintojo dėmesį, nes savo iniciatyva teismas neturi teisės praplėsti kaltinimo – ypač procesuose, kurie vyksta nedalyvaujant kaltinamiesiems.
Užuot inkriminavus 1949 m. Ženevos konvencijos 2 str. nurodytas sąlygas, B.Makutynovičiaus ir V.Razvodovo veiksmai kaltinime kvalifikuoti kaip agresijos aktas. Tačiau atsakomybė už agresiją tarptautinėje teisėje tenka tik valstybių vadovams, bet ne žemo rango vykdytojams. Be to, agresijos sąvoka tarptautinėje teisėje neturi aiškaus turinio, ir teisiant už šiuos veiksmus būtų pažeistas nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) principas.
Šis nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.
Lietuvos įstatymai suteikę teisę prokurorui keisti kaltinimus ir apeliacinėje instancijoje.
