Baudžiamojoje byloje buvo inkriminuota tokia sukčiavimo (turtinės prievolės išvengimo) schema: nuteistieji turėjo tikslą Neringoje neregistruotoms jų įmonėms priklausančioms ir naudojamoms transporto priemonėms neteisėtai gauti leidimus nemokamai keltis į (iš) Kuršių neriją; kiekvienas atskirai susitarė su Neringoje registruotos, bet baudžiamojon atsakomybėn nepatrauktos įmonės direktoriumi, kad jie sudarys fiktyvias transporto priemonių panaudos sutartis, kurias šis pateiks Neringos savivaldybės administracijai dėl leidimų nemokamai keltis keltais į (iš) Kuršių neriją išdavimo minėtų įmonių transporto priemonėms; po to, pasinaudodami neteisėtai įgytais leidimais, įmonių naudai išvengs turtinės prievolės – mokėjimų AB „Smiltynės perkėla“ už transporto priemonių perkėlimą keltais per Klaipėdos jūrų uosto akvatoriją į (iš) Kuršių neriją.
Pirmosios instancijos teismas keturis kaltinamuosius (du fizinius ir du juridinius asmenis) išteisino, nes nepadaryta veika turinti nusikalstamos veikos požymių, o kiti dešimt kaltinamųjų (šeši fiziniai ir keturi juridiniai asmenys) nuteisti paskiriant jiems baudas ir laisvės atėmimą, atidedant jo vykdymą. Prokurorė prašė panaikinti nuosprendžio dalį dėl keturių asmenų išteisinimo, o nuteistieji prašė juos išteisinti.
Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai keturis kaltinamuosius išteisino dėl dokumentų klastojimo ir sukčiavimo, nes byloje nebuvo įrodyta, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o įmonių padarytos žalos valstybei klausimas dėl nemokamo persikėlimo į (iš) Kuršių neriją keltu gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, patenkinusi nuteistųjų skundus ir išteisinusi juos pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria asmenys pripažinti kaltais, priimta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, nevertinta įrodymų visuma, tarpusavio sąsajos, todėl padarytos neteisingos ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstos išvados. Apygardos teismo nuosprendyje pažymėta, kad pagal galiojusią transporto priemonių ir darbuotojų perkėlimo keltais tvarką teisėtai gauti leidimus, suteikiančius teisę nemokamai persikelti keltais per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į Kuršių neriją ir iš Kuršių nerijos, turėjo teisę tie Kuršių nerijoje registruotą buveinę turintys juridiniai asmenys, kurie savo veikloje naudojo ne tik jiems nuosavybės teise priklausančias, bet ir kitokiu (pavyzdžiui, panaudos sutarties) pagrindu valdomas transporto priemones. Tai reiškia, jog įmonė, kuri buvo registruota Neringoje, inkriminuojamų veikų padarymo laikotarpiu turėjo teisę gauti leidimus nemokamai keltis keltais toms transporto priemonėms, kurios buvo naudojamos jos veikloje. Tai, kad nuteisti juridiniai asmenys atliko Neringoje registruotai įmonei priklausančių statinių rangos darbus, patvirtina labai didelis kiekis įvairaus pobūdžio byloje esančių dokumentų, kurių pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nevertino.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad tarp nuteistųjų ir civilinės ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos susiklostę civiliniai teisiniai santykiai turėtų būti sprendžiami pasitelkiant baudžiamosios teisės priemones. Civilinei ieškovei ginant savo teises civilinėmis priemonėmis nebūtų kliūčių įrodinėti ieškinio dalyką – sudarytų panaudos sutarčių fiktyvumą, nes šių sutarčių turinys nėra suklastotas taip, kad nebūtų galima identifikuoti jų šalių ar nustatyti kitų svarbių aplinkybių.
Klaipėdos apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos, tačiau per 3 mėnesius gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
