Pirmosios instancijos teismas R.Antanavičių išteisino neįrodęs jo dalyvavimo padarant nusikaltimą (pagal BK 227 straipsnio 2 dalį); apeliacinės instancijos teismas pakeitė išteisinimo pagrindą nurodydamas, kad teisėjas turi būti išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Kasacinį skundą pateikęs prokuroras prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, suabsoliutino teisėjui taikomą imunitetą, neteisingai konstatavo, kad kratos atlikimas prilyginamas teisėjo laisvės „kitokiam varžymui“.
Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas teisėjui nustatytas nepriklausomumo garantijas aiškino kaip šio subjekto apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo priemones, nors tai prieštarauja teisėjo imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės bei baudžiamojo proceso paskirčiai, baudžiamojo proceso proporcingumo ir efektyvumo principams.
LAT išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiek asmens krata, tiek krata iš esmės yra priverstinės, valstybės prievartos elementą turinčios, procesinės priemonės, kuriomis suvaržomos žmogaus teisės ir laisvės – pavyzdžiui, teisė į asmens neliečiamumą, būsto neliečiamumą.
Nors šiomis procesinėmis prievartos priemonėmis pirmiausia yra siekiama surinkti tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme reikšmingus duomenis, tačiau tam tikri procesinių prievartos priemonių taikymo ir jų atlikimo tvarkos aspektai (ypatumai) leidžia daryti išvadą, kad krata ir asmens krata yra suvaržoma (apribojama) asmens laisvė (galimybė) pasirinkti savo norimą elgesį, laisvė veikti (neveikti) atitinkamu būdu, o tai iš esmės reiškia tokio asmens laisvės varžymą.
Atliekant kratas teisėjo R.Antanavičiaus gyvenamojoje vietoje, automobilyje ir jo asmens kratą, nei Seimo, nei Respublikos Prezidento sutikimo patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę nebuvo, o duomenų, kad teisėjas R.Antanavičius būtų užtiktas darantis nusikalstamą veiką, byloje nėra.
Dėl to išplėstinė septynių teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, jog teisėjui ikiteisminiame tyrime taikant procesinę prievartos priemonę – kratą ir asmens kratą būtinas kompetentingos institucijos sutikimas, kadangi tiek kratos, tiek asmens kratos atlikimas suvaržo asmens, kurio atžvilgiu šie veiksmai atliekami, laisvę.
Šis teismas pagrįstai atliktas kratas prieš teisėją R.Antanavičių pripažino neteisėtomis, o jų metu gautus duomenis ‒ kaip neatitinkančius BPK įrodymams keliamų reikalavimų; tokie procesinės prievartos veiksmai prieš teisėją R.Antanavičių, neturint kompetentingos institucijos leidimo, buvo atlikti pažeidžiant įstatymus (Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalis, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalis).
Taip pat kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę teikė išteisintojo R.Antanavičiaus parodymams, jų neanalizuodamas kitų byloje surinktų duomenų kontekste, liudytojų parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai nuosprendyje aptarti paviršutiniškai. Šiuos prokuroro kasacinio skundo argumentus kasacinis teismas pripažino pagrįstais.
LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Audronė Kartanienė, skelbdama išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartį, pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK nuostatų pažeidimus, kurie sukliudė šiam teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to, pasak išplėstinės septynių teisėjų kolegijos, nutarta panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
