„Kad galėtum išgelbėti, labai svarbu, kad suspėtum laiku. Taip pat yra būtinas profesionalumas ir gebėjimas greitai vertinti situaciją, – vardija Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos 3-iosios pamainos vadas Rimas Mitkus, 22-ejus metus skubantis į pagalbą žmonėms. – Iš tiesų, kiekvienas mūsų, gelbėdamas kitus, jaučia didelę atsakomybę. Kadangi mūsų darbas neatsiejamas nuo rizikos, džiaugiuosi, kad tenka dirbti su žmonėmis, kuriais pačiomis sudėtingiausios akimirkomis visada galima pasikliauti.“
Ugniagesiams dažnai tenka susidurti su skaudžiomis žmonių netektimis. Pačios kraupiausios akimirkos ne vienam rėžte įsirėžia į atmintį. R.Mitkus neslepia, kad jų darbe tenka išmokti jas palikti užmarštyje.
Pasak jo, žmonės daug ko galėtų pasimokyti iš svetimų nelaimių. Deja, vien šiemet Lietuvoje jau kilo beveik 900 gaisrų, o juose žuvo 11 žmonių. Kokios žūčių priežastys? Jos kasmet kartojasi: rūkymas lovoje, neatsargus elgesys su ugnimi, elektros instaliacijos gedimai...
Įvykiai, kurių metu ugniagesiams tenka kovoti dėl žmonių gyvybių, įstringa jiems visam gyvenimui. Rimas iki šiol prisimena, kaip prieš kelis metus Kaune, drauge su kitais ugniagesiais jam teko gelbėti trijų žmonių gyvybes. Už tai buvo apdovanotas Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde.
„Tąkart iš dūmuose skendinčio buto į laiptinę buvo išnešti trys žmonės. Vos ne vienu metu jiems teko daryti dirbtinį kvėpavimą. Dviejų žmonių gyvybes pavyko išgelbėti, nors jie buvo vos gyvi, o tas, kuris atrodė, kad yra pats stipriausias, deja, mirė,“ – sako pripažindamas, kad net ir išgelbėjus žmogų, niekada negali nuspėti, koks po kelių minučių ar valandų bus tolesnis jo likimas.
Kartais tenka ugniagesiams matyti ir džiaugsmo ašarų. R.Mitkus pasakoja, kaip vienas vyras, grįžęs į namus iš Rygoje vykusių krepšinio varžybų, nutarė pavalgyti. Užkaitė puodą, ir pavargęs užsnūdo... Jei ne ugniagesiai, dūmų apimtame bute radę miegantįjį, vakarieniauti jam nebūtų tekę. Išgelbėtasis iš džiaugsmo braukė ašaras, nes suvokė, jog minutė kita ir jo gyvenimas galėjo pasibaigti.
Dažnai žūstama ir keliuose. Todėl vairuotojams, kurie linkę viršyti greitį, ugniagesys linkėtų visada pagalvoti, kad jie rizikuoja ne tik savo, bet ir kitų gyvybėmis.
„Avarijų metu neretai traukiame sužeistuosius ir žuvusius žmones. Keliuose daugelis nelaimių įvyksta dėl neatidumo. Atrodo, kas čia tokio, kad važiuodamas pakalbėsi mobiliuoju telefonu, pasišnekučiuosi tarpusavyje... Prisimenu kraupią avariją, kai mergina, važiuodama gatve, užsikalbėjo taip, kad iš šalutinio kelio išvažiavo į pagrindinį... Automobilis trenkėsi į troleibusą, nuo smūgio dvi merginos iš automobilio iškrito. Žuvo ir jos, ir kūdikis. Gyvas liko tik automobilyje važiavęs vaikinas“, – pasakoja R.Mitkus. Skaudžiausia, kad tokiose situacijose dažnai jau nieko neįmanoma pakeisti.
Akistata su nelaimėmis ugniagesius išmoko branginti gyvenimą. Paklaustas, kas jam po visų išbandymų teikia didžiausią atgaivą, gaisrininkas atsako, kad didžiausia vertybė yra šeima, o dažnai matydamas, koks kartais trapus būna žmogaus likimas, labai vertina laiką, kurį praleidžia bendraudamas su artimaisiais.
